Tribūna

Kai užaugsiu būsiu rašytojas

install.exe (39 dalis) 0

by


2014-08-11

install.exe

Ankstesnes dalis galima rasti:
Pirma dalis, Ketvirta dalis, Aštuoniolikta dalis Dvidešimt penkta, Trisdešimt aštunta

Kur eini jeigu esi piktas, nepatenkintas arba nelaimingas? Savaime suprantama, į barą paskandinti savo nepasitenkinimo alkoholyje. O ką daryti, jeigu barai dar nedirba? Tuomet eini į sporto klubą sudaužyti kriaušę. Galbūt koks kitas lankytojas panorės pasiboksuoti su tavimi, tuomet jam nepasisekė. Po to jeigu dar yra energijos, tačiau nebėra pykčio, galima nuvažiuoti sporto klubo dviračiu keliasdešimt kilometrų, realiai nepajudant iš vietos arba nuplaukti keliasdešimt kilometrų klubo baseine.
Būtent taip ir pasielgė Kendelas Godeskis. Sporto klube jis užtruko daugiau nei penkias valandas, kai išėjo jau pradėjo temti. Vyras visiškai nebeturėjo energijos, tačiau tiesiu taikymu numynė į savo mėgstamiausią barą. Pasiėmė iš karto du litrinius alaus bokalus, kad nereiktų bereikalo laukti padavėjos ir patraukė ieškoti staliuko.
– Sveikas Greitasis Keni, – pasisveikino kažkoks balsas.
– Sveikas, Baulai, – automatiškai atsakė Godeskis. Ir tik kiek paėjęs suprato, jog tai nežadėjo nieko gero. Vyras pabijojo atsisukti atgal, kad įsitikintų savo teisumu.

Kendelas įsitaisė prie nedidelio apvalaus staliuko, pasistatė savo alaus bokalus ir ėmė grukšnoti. Netrukus prisistatė problema trijuose asmenyse. Baulas Fermikstas džiusna su šepečio formos ūsais ir dvi stambios gorilos, kurių Godeskis nepažinojo.
– Keni, tu įsivaizduoji, kaip tave sunku rasti? – pasakė Baulas.
– O aš galvojau, kad pilkieji piratai sėdi kalėjime.
– Tu nepatikėsi, bet sutrumpino terminą už gerą elgesį. Girdėjai apie Byzantino princo jachtos užpuolimą?
– Tik nesakyk, kad jūs buvote tie mulkiai, kurie jį atliko.
– Nereikia čia švaistytis įžeidimais. Taip, tai mes.
– Kiek žmonių netekote?
– Penkiolikos. Tačiau kitą kartą mums pavyks.
– Tikrai, kodėl?
– Mes pasamdysime geriausią Sąjungos pilotą.
– Ir kodėl jis turėtų sutikti?
– Dėl grobio dalies savaime supranta. Visas kosmosas priklausytų tik mums, galėtume pasiimti viską ką norėtume. Sąjunga drebėtų po mūsų kojomis.
– Tai neįmanomas nusikaltimas.
– Bet juk Mirtinas aštuonetas jį atliko.
– Kalėjime tau tikrai smegenys suminkštėjo.
Nepatenkintas Baulas stuktelėjo kumščiu į stalą, visi bare esantys žmonės sužiuro į jį:
– Po velnių!
– Pats pagalvok. Kodėl niekas neturi nei vieno Mirtino Aštuoneto nario aprašymo? Kiek jiems nusikaltimų priskiriama? Du šimtai? Kaip gali būti toks sėkmingas ir nei karto neįkliūti?
– Nežinau, – Fermikstas sutriko. – Bet tu nukreipi kalbą nuo tikrosios esmės. Tai tik piloto lygio klausimas. Sutinki?
– Jau geriau nušauk mane dabar.
Baulas sugriežė dantimis:
– Visi žmonės turi silpną vietą ir mes rasim tavo.
Nekviesti svečiai atsistojo ir išėjo. Kendelas toliau grukšnojo alų. Diena prasidėjo šūdinai ir ėjo vis blogyn. Iš pradžių lėktuvas, o dabar tai.
Vyras pasėdėjo dar keletą valandų, iš vienos pusės pasigerti nesinorėjo, kitą vertus žvelgti blaiviomis akimis, kai pasaulis ėjo velniop, irgi neatrodė normalu.
Kendalas išėjo galvoje jausdamas lengvumą. Kendra bus nepatenkinta, bet ji supras… Supras, jeigu tik jis sugebės paaiškinti. Kaip paaiškinti moteriai, kuri nieko nežino apie tavo praeitį, jog kažkada buvai nusikaltėlis? Kaip paaiškinti, kad ta praeitis nuo kurios stengeisi pasislėpti sugrįžo? Ar jis vis dar gali gyventi normalų gyvenimą? O gal normalus gyvenimas jam niekada nepriklausė ir jis visą laiką tik apsimetinėjo?
Godeskis nespėjo toli nueiti, vos perėjus gatvę žviegdamas stabdžiais sustojo automobilis ir iš jo iššokę Baulo gorilos puolė vyrą. Bet kurią kitą dieną Kendelo nebūtų išgąsdinęs santykis du prieš vieną, tačiau dabar jis daugiau smūgių praleido nei užvožė pats. Netikėtai smūgiai liovėsi. Godeskis apsidairė. Vienas gorila gulėjo be sąmonės, antrasis praleidęs keletą smūgių taip pat nuvirto.
– Pavojinga vaikščioti naktimis, – pasakė nepažįstamasis.
– Nedaugiau pavojinga, nei bet kuriame kitame mieste, – atsakė Godeskis.
– Ar jums viskas gerai?
– Gavau porą smūgių, bet man viskas gerai.
– Gal iškviesti greitąją ar policiją?
– Ne, nereikia. Jie niekuo man nepadės.
– Tuomet leiskit bet jau palydėti iki namų, – įkyriai siūlėsi nepažįstamasis.
– Aš čia gyvenu netoli, vos pora kvartalų. Kendelas, – Godeskis ištiesė ranką.
– Vilis, – atsakė tuo pačiu gelbėtojas.
Kendelas atidžiau nužvelgė nepažįstamąjį. Drabužiai nauji, niekuo neypatingi, ant vieno peties užmesta kuprinė.
– Jūs čia naujokas? – pasidomėjo Godeskis.
– Taip, tiesa pasakius, atvykau vos prieš porą valandų. Man sakė, kad eidamas šituo keliu rasiu viešbutį.
– Taip, Auksinė varpa, geriausias viešbutis. Kai jų yra tik du nesunku įvertinti. Tai kas privertė jus čia atvykti?
– Verslas. Nors turbūt reiktų sakyti – bosas. Turiu nupirkti žemės.
– Labai abejoju ar kokie nors ūkininkai ją parduos. Be to dalis jų net negyvena šioje planetoje, o palikę viską prižiūrėti patikėtiniams.
– Dėl šito nesirūpinkit. O gal žinote gerą vietą ofisui? Kuo toliau nuo kosmouosto tuo geriau.
– Yra senas neveikiantis fabrikas du kilometrai už miesto. Dar yra sena vandentiekio stotis, pakankamai toli nuo kosmouosto, gyvenamojo rajono centre.
– Dėkui, būtinai pasidomėsiu.
– Na, va čia mano namai, geros nakties, – atsisveikino Godeskis ir įėjo į laiptinę.
– Ir jums, – atsisveikino Vilis arba pilnas vardas Vilhelmas Petru.
Vyras perėjo į kitą gatvės pusę ir kiek pastovėjo laukdamas kada užsidegs šviesos. Kai Vilhelmas perskaitė į kokią planetą jis turi skirsti, tai pagalvojo kad jį baudžia, už tai kad nesugebėjo geriau apsaugoti Pranašės nuo užpuolimų. Taip, jis pats sakė, jog reikia plėstis, tačiau kokia prasmė plėstis planetoje, kuri turi tik porą milijonų gyventojų? Tačiau užduotis buvo aiški, surasti vietą, nupirkti žemę, suprojektuoti bažnyčią. Ar tiksliau viena užduoties dalis.
Antra užduoties dalis nebuvo tokia aiški. Petru pažvelgė į langus, kuriuose tik ką užsidegė šviesa.