Tribūna

Kai užaugsiu būsiu rašytojas

install.exe (38 dalis) 1

by


2014-08-07

install.exe

Ankstesnes dalis galima rasti:
Pirma dalis, Trisdešimta dalis Trisdešimt pirma Trisdešimt antra Trisdešimt trečia Trisdešimt ketvirta Trisdešmt penkta, Trisdešimt septinta

Alfas per daug nesuko galvos, dėl kažkokios auros, kurios neturėjimas neleido jam apsilankyti bažnyčioje. Ar jis religingas? Jaunuolis pažvelgė giliai savo vidun – ne. Jis net negalėjo prisiminti nors vieno karto, kai lankėsi bet kokioje bažnyčioje. Jo gyvenime iki šiol vietos religijai nebuvo.
Tai ką jis pamatė vakar, taip pat nepaskatino labiau domėtis. Tai buvo labiau panašu į bepročių bandą, gal net gi reiktų sakyti žmonių nusiritusių iki gyvulių lygio, nei į protingų žemdirbių bei vienos iš lyderiaujančių vaisių eksportuotojos gyventojus. Jeigu visos religijos tokios, tuomet jis nenori su religija turėti nieko bendro.

Alfas išsitraukė reindžerio duotą telefoną ir vėl įsidėjo atgal į kišenę. Naudotis tinklu telefono pagalba, kai turi implantą rodėsi kažkaip labai neteisinga. Kas gi jį gali sekti? Kam jis gali rūpėti? Jis tik paprastas vaikinas.
Tinklo ryšys išėjus iš miesto pastebimai suprastėjo, bet ne tiek kad praeitų noras juo naudotis. Pirmiausiai Blankas sumanė paskaityti ką apie dviejų dešimtosios nuovados policininkų žūtį rašė Serpentino spauda. Deja, nieko rasti nepavyko. Policija sugebėjo viską užglaistyti tyliai? Visai įmanoma.
Tuomet jis prisiminė, jog prieš pat narkrozę implantų klinikos daktaras minėjo kažką apie pamišusių droidų užpuolimus prieš šešis metus. Tačiau vėl gi rasti nieko nepavyko. Jeigu įvykis tikrai buvo siaubingas, tai turėjo nuskambėti garsiai. O jeigu jis nuskambėjo garsiai, nebūtinai turėjo įvykti Serpentine. Alfas panaikino planetos pavadinimo filtrą ir pabandė užklausti informacijos dar kartą.
– Sveikas broli, – pasigirdo balsas už nugaros.
Alfas pasuko galvą ir pamatė dviratį minantį Betą Ameritą. Dviratininkas bandė prisiderinti prie einančiojo tempo.
– Ko tau? – nepatenkintas atsakė Alfas
– Kaip tai ko? – nustebo Betas. – Aš netikėtai sužinojau, kad turiu brolį, tai dabar noriu susipažinti su juo. Sužinoti kaip jam sekasi.
Alfas nieko neatsakė.
– Vis dar nenori kalbėti su manim? – nepasidavė Ameritas. – Tavęs neįleido į bažnyčią, nes neturi auros?
– Iš kur žinai? Seki mane?
– Ne. Jūs atvykote tokiu laiku, kad… Arba jūs dalyvaujate Dangaus džiaugsmo festivalyje arba Imperatoriaus gimtadienyje, kuris vyks kitą savaitę. Lengva atspėti.
– Iš kur žinai, kad aš neturiu auros?
– Aš juk tavo brolis.
– O kodėl tu neturi auros?
– Aš… Tu… Nežmogus, – pasakė Betas.
Alfas pažvelgė į savo delnus, tuomet apvertė rankas ir pažvelgė į nagus:
„Kas tuomet aš, jeigu ne žmogus? Šitos rankos man atrodo labai žmogiškos. Nee…. nesąmonė. Aš žmogus!“
– Žinau ką galvoji, – pareiškė Ameritas. – Man irgi buvo sunku tuo patikėti kai pirmą kartą sužinojau. Tave turbūt sukrėtė šita žinia, duosiu tau laiko suvokti jos prasmę ir pasekmes, – tai pasakęs Betas apsuko dviratį ir numynė atgal į miestelį.
– Tu man duok ne laiko, o įrodymų, – šuktelėjo tolstančiam dviratininkui Alfas.

*****

Kaip kulka iš pistoleto traukinys išlėkė iš tunelio didesniu nei 500km/h ir nulėkė vandenyno paviršiumi. Nors, tiesa sakant, traukinys nevažiavo ant vandens, jis važiavo bėgiais, kurie atsirasdavo prieš traukinio nosį ir dingdavo iš karto traukiniui jais pervažiavus.
Visos traukinio kajutės buvo užpildytos. Tik labai retais atvejais maršrutu kosmodromas – sostinė važiuojančiu traukiniu atsirasdavo laisvų vietų. Vienoje iš traukinio kajučių įsikūrė trys asmenys. Milininis miegojo antrame aukšte. Jis tik įlipęs į traukinį ten įsitaisė ir daugiau į aplinką nereagavo. Pirmame aukšte vienas priešais kitą sėdėjo Laima ir Alfas.
– Mes atvykome tik prieš porą dienų į Ozeloną, tačiau jūs su Leonidu elgiatės lyg būtumėte seni pažįstami, – pastebėjo Blankas.
– Taip ir yra, – atsakė Pranašė. – Man ne aštuoniolika, aš tik taip atrodau.
– Kaip jūs susipažinote?
Laima susimąstė ir atsakė neiškarto:
– Tai buvo taip senai… Prieš daugiau nei šimtą metų… Turbūt niekam nebus žalos, kad papasakosiu…. Maniškiai mane išvarė, todėl norėdama pragyventi turėjau… Rodžiau gatvėje fokusus su kortomis, žongliravau peiliais, fakelais… Dabar jau nėra svarbu, kokia tai buvo planeta ir koks miestas… Bet nelaimėlių bandančių užsidirbti įvairiais būdais buvo pilna. Vieną dieną Leo apsilankė tame mieste ir pastebėjo mane. Nežinau ką tiksliai pamatė, bet ėmėsi mane globoti, suteikė geresnį gyvenimą. Galima sakyti, jog išmokė visko ko aš moku.
– Išmokė vadovauti bažnyčiai?
– Kodėl tu viską supranti taip pažodžiui? Vadovauti bažnyčiai, įmonei, komandai – ta pati lazda kitoje rankoje.
– Aaa, supratau, – apsidžiaugė Alfas. – Tu vis dar rodai triukus su kortomis, tik didesnei auditorijai.
Pranašė nusišypsojo ir išsitraukusi telefoną ėmė kažko ieškoti jame.
– Tu neturi tinklo implanto? – nusistebėjo jaunuolis.
– Ne. Implantai galėtų pakenkti mano aiškiaregystėms.
– Tu tikrai matai ateitį?
– Matyti – tai toks stiprus žodis, – Laima padarė pauzę. – Praeitis įspausta ir nekeičiama. Ateitis tai tik įvykių tikimybės. Vienos didesnės, kitos mažesnės, tačiau nenulemtos iš anksto. Ateitis yra nuolatos kintanti.
– Nori pasakyti, kad negali prognozuoti ateities?
– Ne visai. Viskas yra gerokai sudėtingiau. Kuo tolimesnė ateitis, tuo sunkiau ją prognozuoti, nes galutinį rezultatą nulemia labai daug įvykių, kurie gali įvykti arba ne. Tačiau yra ir kita pusė. Vieni įvykiai visiškai nereikšmingi, o kiti palies daugybę žmonių. Būtent pastaruosius lengva matyti prieš daugybę metų.
– Nesuprantu.
– Ūkininko nužudymas įtakos tik jo šeimą. Prezidento nužudymas įtakos visą Sąjungą. Pirmąjį numatyti sunku, o antrasis matosi prieš kelis dešimtmečius.
Blankas susiraukė, kalbėjimas apie nusikaltimus jam nepatiko, todėl pabandė pakeisti temą:
– Ar visi žmonės turi auras?
– Taip, aurose lengvai galima nuskaityti pragyventus metus.
– O aš neturiu auros?
– Taip.
– Kaip tai gali būti? Aš juk žmogus. Ar ne?
– Aš apie tai daug galvojau, – Laima ėmė kalbėti labai lėtai. – Klonai neturi auros.
– Klonai? Ar aura tai žmogaus siela? O dirbtinai sukurti klonai neturi sielos? Ar auros turėjimas reiškia buvimą žmogumi?
– Ne. Būti žmogumi, reiškia vadovautis emocijomis, kai turėtum vadovautis protu.

*****

Po keturių valandų traukinys paliko vandenyno paviršių ir nėrė į tunelį, tuo pačiu jis ėmė po truputi mažinti greitį, kad keleiviai visiškai nepajaustų pokyčių.
Leonidas nušoko nuo gulto ir įsitaisė šalia Alfas.
– Kokia situacija? – paklausė reindžeris.
Pranašė užsimerkė, rodomuosius pirštus prispaudė sau prie smilkinių ir kurį laiką skleidė garsus panašius į „emmmm“. Visi sėdėjo ir laukė, ką ji pasakys.
– Mums artėjant imperatoriaus mirties tikimybė pirmo pasikėsinimo metu nukrito ir greičiausiai dar labiau nukris, – prabilo Pranašė. – Atsirado tai ko nebuvo anksčiau – antro pasikėsinimo tikimybė, kol kas jinai nedidelė, bet akivaizdu, jog nusikaltėliai nesiliaus kol nepasieks savo.
– Taigi, mes turim vienintelę išeiti juos sulaikyti. O koks bus mūsų planas?
– Imperatoriaus gimtadienio šventė susideda iš dviejų dalių. Pirmoji yra viešas pasirodymas gyventojams ir antroji privatus priėmimas stambiausių žemvaldžių. Kuo labiau artėja įvykis tuo tiksliau galiu jį įžvelgi ir man rodos, kad pasikėsinimas įvyks būtent antroje dalyje.
– Tikrai? O aš kaip tik mėginčiau pirmoje, daugiau žmonių – lengviau pasislėpti.
– Taip, bet pirmoje ir apsaugos daugiau, galbūt tai yra priežastis.
– Nesvarbu, ką mes darysime?
– Mes su imperatoriumi apsimesdami mandagūs, vienas kitam siunčiame pakvietimus į savo renginius. Tačiau niekada jais nesinaudojame. Ką gi, matyt, laikas pasinaudoti imperatoriaus kvietimu. – pasakė Laima. – Aš ir Leo būsime viduje ir stebėsime svečius. O Alfas turės atlikti kitą užduotį.
– Kokią? – įsitraukė į pokalbį jaunuolis.
– Tu įsidarbinsi kaip padavėjas, – moteris pasiėmė krepšį ir iš jo išsitraukė odinę knygą. – Čia yra biografiją, kuri praeis bet kokį patikrinimą. Tau vertėtų susipažinti.
– O kodėl likus kelioms dienoms iki renginio kas nors samdytų naują padavėją?
– Todėl, kad tas padavėjas yra susirgusio padavėjo pusbrolis ir turi labai geras rekomendacijas.
– Ar sunkiai serga? – nuoširdžiai pasidomėjo jaunuolis.
– Bijau, kad mirtinai, – velniškai šyptelėjo Laima, ta šypsena visiškai nepatiko Blankui. – Tu juk žinai kaip elgiasi padavėjas?
– Išsiaiškinsiu, parsisiųsiu kursus iš interneto dar yra laiko.
Pranašė ir rankinuko išsiėmė tris dėžutes atidarė pirmąją ten buvo keturios poros ausinių, antroje – dantys, trečioje permatomi lipdukai:
– Ausinės, mikrafonai ir kameros, kad galėtume susikalbėti ir matyti ką kiti mato esant reikalui.
– Man nereikia, – pareiškė Alfas. – Aš turiu tinklo implantą, tiesiog reikia suderinti dažnį ir kodą.
Traukinys švilpimu pranešė, jog atvyko į stotį. Nors Toheronas ir buvo sostinė, tačiau ne didžiausias Ozelono planetos miestas. Toheronas turėjo viso labo trisdešimt tūkstančių gyventojų. Sostinei galiojo tokios pačios taisyklės kaip ir kitiems Ozelono planetos miestams: vos keletas pastatų išstybo aukščiau trečio aukšto.
Toherono policija irgi ruošėsi Imperatoriaus susitikimui su paprastais miestiečiais: suėmė visus įtartinus tipus, valkatas, girtuoklius. Padarė kratas žinomuose landynėse, konfiskavo ginklus. Vienur, kitur pastatė barikadas.
Tačiau viešas susitikimas su miestiečiai tebuvo pirmas renginys iš visą savaitę truksiančio Imperatoriaus aštuoniasdešimtmečio šventimo. Į privačius renginius žadėjo atvykti įvairūs kitų planetų valdovai arba bent jau jų atstovai. O paskui garsenybes ir jų svitą visuomet kaip hienos traukia būrys paparacių. Viešbučiai, galima sakyti, buvo apgulti ir gauti kambario neužsisakius jo iš anksto – neįmanoma. Tačiau Laima dėl kambario nesuko galvos, svarbiausius svečius Imperatorius apgyvendindavo savo rūmuose.


Comments

  1. – Čia yra biografiją,

    be nosines turi but