Tribūna

Kai užaugsiu būsiu rašytojas

install.exe (37 dalis) 0

by


2014-08-04

install.exe

Ankstesnes dalis galima rasti:
Pirma dalis, Dvidešimt aštunta, Trisdešimta dalis Trisdešimt pirma Trisdešimt antra Trisdešimt trečia Trisdešimt ketvirta Trisdešmt penkta, Trisdešimt šešta

Kitą rytą po Dangaus džiaugsmo festivalio Leonidas įžengė į ūkininko Meliongino virtuvę ir atsidaręs šaldytuvą pakraupo: visi skyriai buvo užgrūsti vyšnių alumi. Tuomet pasiieškojęs spintelėse duonos ir dešros papusryčiavo. Į virtuvę įžengė išsimiegojęs Alfas:
– Ką šiandien veiksim?
– Eisim pasižiūrėti kaip atrodo bažnyčia iš vidaus ir tikėsimės, jog pavyks susipažinti su pranaše.
– Tu tikrai manai, kad jinai norės su mumis susitikti?
– Jeigu jinai tikra pranašė, o ne apgavikė, žinoma, kad norės, – Milininis paslaptingai nusišypsojo.
– Kada išeinam?
– Kai tik tu papusryčiausi.
– Aš ne alkanas, galim eiti. Tik kas pasirūpins ūkininkais?

– Festivalis vyksta ne pirmus metus, jeigu išgyveno iki šiol, tai šiandien manykim irgi nieko blogo neatsitiks, – nuramino reindžeris jaunuolį.
Vyrai patraukė į kelią. Danguje smagiai švietė saulė, vos vienas kitas baltas debesėlis kėsinosi ją trumpam uždengti. Po vakarykščio šventimo greičiausiai daugelis vis dar miegojo, todėl žmonių pasitaikydavo ne daug, juos aplenkė vos keletas karietų. Kelias pėsčiomis pasirodė gerokai tolimesnis, nei važiuojant.
– Aš noriu žinoti, kas atsitiko dešimtoje nuovadoje, – pareiškė Alfas.
– Ta prasme? – atsakė abejingai Leonidas.
– Tu sakei, jog atvykai tirti narkotikų bylos, kad paaiškėjo, jog pusė nuovados buvo įsivėlusi į tą reikalą. Žuvo du pareigūnai. Tačiau man susidarė įspūdis, kad tu vis kažką nutyli.
– Na… – reindžeris kiek sutriko. – Pasakau tau, tiek kiek, turi žinoti su manim dirbantis žmogus. Reindžerių darbas dažniausiai yra įslaptintas. O ką konkrečiai nori žinoti?
– Tu sakai, kad nužudei du pareigūnus, aš noriu žinoti kaip konkrečiai jie žuvo.
Milininis atsakė į prašymą ne iš karto:
– Žuvo du pareigūnai Janas Dragoslavičius ir Tulas Filanderis. Žodžiu, aš vykdžiau savo tyrimą Janas buvo paskirtas mano partneriu ir gidu planetoje. Tuomet sužinojau apie korupciją ir įtikinau Janą liudyti. Turėjom imituoti jo mirtį, man buvo paskirtas kitas porininkas – Tulas. Tuo tarpu Janas buvo perkeltas į saugų butą ir ruošiamas išskraidinti iš planetos. Kaip supranti, aš viską turėjau organizuoti vienas ir tai užtruko šiek tiek per ilgai. Tulas surado mano saugųjį butą ir įsiveržęs nušovė Janą, tačiau jis nežinojo, kad Dragoslavičiaus liudijimas jau buvo nufilmuotas ir išsiųstas. Tai nieko nekeitė.
Tulas norėdamas sunaikinti visus galus atėjo manęs. Įvarė į kampą. Gavosi, arba jis arba aš. Aš tuo nesidžiaugiu, bet neturėjau didelio pasirinkimo.
– Tai tu nesi šaltakraujis žudikas, – nudžiugo Blankas.
– Viskas priklauso nuo tavo šaltakraujo ir žudiko apibrėžimų. Aišku, kad dešimtosios nuovados pareigūnai nemėgo manęs, nes įtarė, jog tai mano kaltė, dėl jų draugų žūties, tačiau jie neturėjo jokių įrodymų.
Taip pat turėtum suprasti, kad žmonės nėra plokščios asmenybės, jų veiksmai keičiasi priklausomai nuo aplinkybių. Nuo mano rankos yra žuvę keli šimtai žmonių. Aš juk dalyvavau Sukilime. Aš kovojau Sąjungos pusėje, todėl esu didvyris apdovanotas ordinais, tačiau jeigu būtų laimėję Sukilėliai, mane teistų karo teismas už nusikaltimus žmogiškumui.
Viskas priklauso nuo subjektyvios vertintojo pozicijos.
– Jūs su Betu, man atrodote panašūs.
– Tikrai? Kuo? – nustebo Milininis.
– Jūs abu lengvai kalbate apie praeities darbus. Ir vis dėl to, tai ką sakai tu man atrodo teisinga, o tai ką sako Betas neteisinga.
Priėjus pievą, kurioje įsikūrusi bažnyčia vakarykščio festivalio požymių stipriai pagausėjo. Vakar atlikę patarnautojų vaidmenį, dabar tie patys žmonės gausiai ginkluoti šluotomis, grėbliais ir krepšiais tvarkė pievą. Keletas patarnautojų, rūpinosi pievos pakraščiuose išgriuvusiais tikinčiaisiais, kėlė juos į vežimą, matyt, ruošėsi išvežioti po namus. Kiti sugaudė palaidus parklius, greičiausiai taip pat ruošėsi grąžinti šeimininkams.
Raudonų plytų kelias buvo išsitiesęs per pievelę iki pat baltų bažnyčios laiptų, ant kurių stovėjo du patarnautojai, laukdami svečių. Virš bažnyčios durų įspaustas užrašas skelbė: Džiaugsmingo dangaus Taiškos bažnyčia.
Vyrai nuėjo raudonu takeliu, užlipo laipteliais, kurių buvo viso labo penkiolika.
– Sere, sekite paskui mane, – kreipėsi vienas patarnautojas į Leonidą.
– Labai apgailestauju, tačiau jūs negalite įeiti į bažnyčią, – pasakė kitas patarnautojas Alfui.
– Kodėl?! – nustebo Milininis.
– Jis neturi auros.
– Nesupratau? Ko?
– Viskas gerai, – atsakė Blankas. – Aš grįšiu atgal, pasirūpinsiu ūkininkais.
Reindžeris gūžtelėjo pečiais ir įžengė į bažnyčios prieangį. Čia prišokęs patarnautojas tuoj pat uždėjo ant batų šlepetes ir pakvietė eiti toliau.
Leonidas peržengė slenkstį ir pastatė koją ant raudono kilimo. Bažnyčia tikrai buvo įspūdinga, moderniausi kinoteatrai galėjo pavydėti tokio įrengimo. Amfiteatrinėje salėje puslankiu įrengtos labai patogios minkštos kėdės. Pačioje apačioje nedidelė scena, sakykla ir už jos milžiniškas ekranas rodantis nuostabiausius gamtos peizažus. Reindžeris užvertė akis į lubas – jos vienas didelis ekranas transliuojantis dangumi plaukiančius debesis. Staiga Milininis pasijautė mažas, nereikšmingas ir išsigandęs. Jis užsimerkė ir pasistengė susikaupti. Leonidas įsivaizdavo save sėdinti ant uolos lotoso poza. Į olą nuolatos trankėsi bangos užgoždamos bet kokį kitą garsą. Baimė praėjo.
Reindžeris mintyse nusikeikė: bažnyčia naudojo paslėptus baimės transliatorius, kurie tiesiai į smegenis turėjo siųsti įvairius baimės signalus. Baimės transliatorius sukūrė Oktagonas, jie buvo naudojami Sukilimo metu. Sąjungos kareiviams įsikūrus stovyklą aplink būdavo išdėstomi baimės transliatoriai, kareivių ne tik negalėjo užpulti sukilėliai, bet ir vabzdžiai, kirminai dešimties metru atstumu transliacijos kryptimis visiškai pasitraukdavo. Aišku, bažnyčioje naudojami prietaisai nustatyti minimaliu galingumu, tačiau jų čia būti apskritai neturėjo. Po karo, kaip ir daugelis Oktagono kūrinių, baimės transliatoriai buvo uždrausti.
Leonidas atsimerkė.
– Visi taip jaučiasi, pirmą kartą įžengią į šią didingą šventovę, – supratingai pakuždėjo patarnautojas.
Milininis linktelėjo, todėl patarnautojas tęsė:
– Sere, jūsų aura… jinai… Aš norėčiau rekomenduoti jums užsisakyti auros išvalymo procedūrą. Ar kada nors esate patyrę auros išvalymą?
– Dėkoju, aš atsisakysiu.
– Ar galėčiau jums kaip nors kitaip pasitarnauti? Gal galėčiau…
– Taip, galėtum pakviesti pranašę.
– Ar jūs esate susitaręs?
– Ne.
– Labai apgailestauju, bet Pranašė užsiėmusi meditacijomis ir jeigu nesate susitarę, negalima jos trukdyti be reikalo.
– Nueik pas pranašę, – supyko Leonidas.- Jeigu jinai ne apsišaukėlė, mane priims.
– Kaip jūs drįstat! – buvo bepradedąs patarnautojas, bet pažvelgęs reindžeriui į akis, tuoj pat nuleido galvą ir nucimbeno žemyn pas pranašę.
Milininis lėtai pakraščiu ėmė leistis žemyn. Sienoje buvo daugybė durų, už kurių tikintieji galėdavo gauti įvairių paslaugų: masažų, auros išvalymų, horoskopo sudarymų ar tiesiog pasikalbėti apie gyvenimo prasmę. Raudonos lemputės ant durų reiškė, jog jos užimtos, o žalios – laisvos.
Nulipęs iki ketvirtos eilės, reindžeris įsitaisė patogioje kėdėje. Tik atsisėdus priešais esančios kėdės atloše įsijungė nedidelis monitorius transliuojantis tą patį vaizdą kaip ir pagrindiniame scenos ekrane, šalia gulėjo ausinės.
Leonidas užsimerkė, baimės transliatorius net ir tokią treniruotą sąmonę slėgė. Po kiek laiko jį pažadino moteriškas balsas:
– Džo?
Vyras pakėlė galvą, priešais jį stovėjo pranašė vilkinti baltą suknelę iki pat žemės, jos plaukai buvo supinti į vieną kasą.
– Teri? – išspaudė reindžeris.
– Einam į tinkamesnę vietą pasikalbėti, – pasakė Pranašė.
Jie nusileido iki pat scenos ir įėjo pro mažas beveik nepastebimas durytes esančias šalia didžiulio paveikslo. Praėję ilgu koridoriumi, laiptais užlipo į antrą aukštą. Atidarius durys jie pateko į pranašės priimamąjį. Kilimo plaukeliai akimirksniu nukrypo į reindžerį. Leonidas užkėlė koją ant kilimo ir šis ją stipriai apglėbė. Milininis lėtai kilnojo kojas ir kilimas nors ir nenoriai, tačiau leido reindžeriui nužygiuoti iki kėdės ir atsisėsti.
– Tau būtinai reiktų išvalyti aurą, – pareiškė Laima. – Tai ko čia atvykai?
– Tavęs nužudyti, – pareiškė Leonidas. Pirmiausia vyras padėjo ant stalo savo lazdelę, sukuria nesiskyrė nuo to laiko kai nusileido Ozelono planetoje. Iš ardžius lazdelę paaiškėjo, jog tai šautuvo vamzdis. Tuomet jis atsisegė kelnės klešnę ir nusiėmė kojos tvarstį, kuris virto ginklo korpusu, galiausiai nusiėmė kuprą ir ant stalo išbėrė šovinius. Priešais pranašės akis Leonidas surinko snaiperio ginklą su optiniu taikikliu.
– Tu juk žinai, kad manęs žmogiški ginklai neveikia, – pasakė moteris.
– Aš nežinojau, kad tai būsi tu, – Milininis nusišypsojo. – Bučiau žinojęs, būčiau atsivežęs ateivių ginklą.
Laima sudrebėjo, svečio šypsena jai visai nepatiko:
– Kaip tu sugebi mane visuomet pažinti?
– Nežinau, Terencai. Turbūt septintas jausmas.
– Džo, dabar aš Laima. Vietinės planetos mitologijoje tai likimo deivės vardas.
– Reindžeris Leonidas Milininis jūsų paslaugoms.
Moteris atsiduso:
– Tai ką mes dabar darysim, Leo?
– Aš nežinau, kuo tu nusikaltai prezidentui, tačiau, jeigu aš neįvykdysiu savo misijos, tai atsiųs kitą reindžerį. Aš galiu pasiūlyti tik vieną išeitį – važiuok su manim. Tik taip galėsiu tave apsaugoti.
– O tavo žmona? – Laima prilietė Leonido ranką ir ją nupurtė tarsi elektros srovė. – Užjaučiu.
– Tai buvo prieš šešis metus. Nenoriu apie tai kalbėti.
– Mačiau.
Kambaryje stojo tyla. Reindžeris apsidairė ir pamatęs pilnas lentynas knygų odiniais viršeliais pasiteiravo:
– Kuo tu čia užsiimi?
Pranašė atsistojo ir išėmusi iš lentynos pirmą pasitaikiusią knygą numetė ant stalo. Milininis perskaitė pavadinimą ant viršelio: Licergus Tinašas iš Leltoko.
– Aš pardavinėju gyvenimus, – atsakė Laima. Ji mostelėjo rankomis į lentynas. – Čia yra visų žmonių, kuriems dingus niekas nepasiges detalios biografijos. Tu nepatikėsi, kiek daug vienišų žmonių, net ir tokioje negausiai gyvenamoje planetoje.
– Pardavinėji žmones?
– Taip. Tarkim tau reikia naujų dokumentų. Mes išrenkame vieną labiausiai tinkantį žmogų iš savo kolekcijos ir jį pakeičiame tavimi. Dokumentai originalūs, galioja visoje Sąjungoje.
– Bet juk tai žiauru.
– Tik nepradėk skaityti savo moralų. Tu mus palikai.
– Tai buvo kitokie laikai. Aš ruošiausi išeiti į pensiją, pradėti gyventi sėslų gyvenimą. Negalėjau lakstyti kaip patrakėlis po visą Sąjunga.
– O ką mums daryti? Reikėjo kažkaip gyventi. Aš ilgai vargau kol sugalvojau šitą planą.
– Atsiprašau.
– Niekis. Renki naują komandą ir nori, kad aš vėl dirbčiau tau?
– Kodėl tu taip manai?
– Tavo draugas neturi auros.
– Tu Alfo nematei, kodėl tokia tikra?
– Savo komanda apmokiau pati, jie tokie pat geri kaip aš.
– Visi žmonės turi auras, tiesa?
– Taip, o taviškė raudona, praktiškai kraujo spalvos. Tau reikėtų ją išsivalyti, tuomet turėtų geriau sektis.
– Aš sėkme nesiskundžiu, nenukreipk kalbos. Tu juk neturi auros?
– Ne. Aura yra tik žmonių savybė.
– Tu nori pasakyti, jog Alfas yra ateivis?
– Tik mano rasė gali keisti formas ir įgauti kokią tik nori. Ir žmonių teritorijoje tokio kito kaip aš nėra. Aš nežinau kas jis.
Reindžeris susimąstė:
– Bet tai visiškai nelogiška. Oktagonas yra didžiausi nacionalistai.
– Oktagonas?
– Korpusas mano, jog Oktagonas pasiuntė man savo agentą, kad surinktų kažkokios informacijos apie Korpusą. Tačiau mes nežinome jo tikslų. Mano užduotis yra išsiaiškinti ko jis nori ir surinkti įkalčius prieš Oktagoną.
– O kas jeigu jus nori apžaisti kokia nors trečia jėga?
– Kokia dar trečia jėga? Yra tik dvi galingos organizacijos kovojančios dėl savo įtakos Sąjungoje. Ateiviai neturi jokių interesų žmonių teritorijoje. O kitos žmonių organizacijos nėra nei tokios galingos, nei tokios įtakingos.
– Niekada nesupratau jūsų žmonių intrigų esmės, bet su jumis visuomet linksmiau gyventi.
– Tai vyksi su manim?
– Žinoma, bet tik su viena sąlyga.
– Klausau įdėmiai, – Leonidas atsilošė kėdėje.
– Imperatoriaus gyvybei gresia pavojus. Padėsi apsaugoti?
– Aš susidariau nuomonę, kad jūs su imperatoriumi esate priešai?
– Jeigu aš išvyksiu su tavimi, kas pasirūpins šios planetos žmonėmis?
– Tu į šios planetos žmones žiūri kaip į savo avis?
Laima šyptelėjo:
– Išvykstam į sostinę po dviejų dienų. Ir savo ginklą palik čia.
Leonidas pasišvilpaudamas patraukė atgal į ūkininko namus, iš jo maskarado, kuriuo pasipuošė prieš nusileisdamas į Ozeloną, liko tik žili plaukai. Dabar jis ėjo tvirtai statydamas kojas, tiesus kaip lenta.
Reindžeriui išėjus Pranašė pasikvietė savo patarėją Vilhelmą ir padavė jam į rankas kuprinę:
– Po dviejų valandų tu išskrendi. Traukinys į kosmouostą išvyksta po penkiolikos minučių. Nevėluok. Čia yra pinigai, dokumentai ir tolesni nurodymai.
Vilhelmas stvėrė kuprinę ir išbėgo.
„Su dviračiu turėčiau, kaip tik spėti“- galvojo jis. Tokios užduotys nebuvo dažnos, tačiau kartais pasitaikydavo, todėl jis nesiginčijo, Pranašė viską paaiškins vėliau.