Tribūna

Kai užaugsiu būsiu rašytojas

install.exe (36 dalis) 0

by


2014-07-28

install.exe

Ankstesnes dalis galima rasti:
Pirma dalis, Keturiolikta dalis, Dvidešimt septinta, Trisdešimt penkta

Edlas atsisėdęs už stalo atsidarė policijos duomenų bazę. Puritone policininkais dirbo šiek tiek daugiau nei 50.000 žmonių. Komisaro laimei, jam nereikėjo peržiūrėti viso sąrašo. Jis turėjo labai konkrečius reikalavimus kandidatui. Kandidatas turėjo būti ne vietinis. Geriausia, jeigu būtų nesenai atvykęs ir nespėjęs susiformuoti puritonietiško požiūrio į pasaulį, todėl reikėjo ieškoti tik tarp eilinių dar nespėjusių gauti jokio pagyrimo. Kiek tokių kandidatų buvo? Vienas.
Tuomet Gustavui pasidarė įdomu, kiek apskritai ne vietinių dirbo policijoje. Jis pakeitė paieškos parametrus ir tuoj pat gavo atsakymą – du, antrasis buvo jis pats.

Ką gi, reikia patikrinti tą vienintelį kandidatą ir sužinoti ar jis vertas tapti generalinio komisaro pamaina. Jeigu jis pasirodys netinkamas, tuomet kandidato paieška tarp vietinių labai komplikuosis ir gali užtrukti neplanuotai ilgai. Lengviau iš kaktuso išrinkti visus spyglius, nei išmokyti žmogų mąstyti nestandartiškai.
Edlas atsidarė kandidato dosjė, tačiau raidės nusprendė, jog laikas joms susilieti. Komisaras buvo per daug girtas, kad sugebėtų perskaityti ką nors ilgesnio nei vienas žodis. Prasmingo sakinio parašymas irgi kėlė problemų. Gustavas paspaudė mygtuką iškviečiantį kandidatą rytoj atvykti pas komisarą ir trenkęsis galva į stalą užmigo.
Komisaras pabudo nuo intensyvaus beldimo į duris. Siaubingai skaudėjo galvą. Edlas nebuvo tikras ar skaudėjo nuo didelio išgerto alkoholio kiekio, ar dėl to kad trenkėsi į stalą, ar dėl to kad miegojo nepatogiai. Greičiausiai dėl visų dalykų kartu.
Edlo burnoje buvo bjaurus skonis, tarsi, būrys makakų būtų primėtęs išmatų.
Komisaras sunkiai pakėlė galvą ir sušuko:
– KO?!
– Atvyko Stefanas Matersonas.
„Kas per vienas yra tas Stefanas Matersonas? “ – paklausė savęs komisaras ir netyčia žvilgtelėjo į monitorių. – „Jis turėjo atvykti rytoj, nejaugi jau praėjo para?“
– Pasakykite, kad palauktų dešimt minučių, – atsakė Gustavas ir pažvelgė į ant grindų gulinčią sekciją.
Komisaras sunkiai pakilo iš kėdės ir nužingsniavo prie spintos. Vyras pasilenkė, tuomet galva apsisuko ir jis vos neišsidrėbė. Kiek pastovėjo atsitiesęs, tuomet pasilenkęs viena ranka pastatė nuvertą sekciją į vietą. Ant grindų gulėjo sudaužyti stiklai, ką gi, to jis nesutvarkys. Edlas ėmė greitai nuo grindų kelti visas taures ir dėti atgal į sekciją, kad atrodytų daug maž tvarkingai. Pusiau išgertą butelį užsuko ir paslėpė stalčiuje. Tuomet įsitaisė savo kėdėje ir paspaudė pokalbio su sekretore mygtuką:
– Atsiusk tvarkymo robotą ir iškviesk stiklių, aš čia kai ką sudaužiau. Kai robotas išeis, palydėk vaikiną į kabinetą.
Po minutės į kabinetą įvažiavo robotas ir ėmė siurbti sudaužytus stiklus. Gan greitai grindys buvo tokios švarios, kad net blizgėjo. Robotas pasišalino ir į kabinetą įžengė Stefanas Matersonas. Tai buvo maždaug dvidešimt penkių metų jaunuolis, geltonais tvarkingai atgal sušukuotais plaukais, žydromis akimis. Jis vilkėjo baltą uniformą su rudais antpečiais, rankogaliais ir sagomis. Puritone policininkas turėjo būti visuomet gerai matomas, todėl uniformos buvo baltos, o antpečiai, rankogaliai ir sagos automatiškai pakeisdavo spalvą priklausomai nuo to kokiame rajone tą dieną reikėjo budėti.
– Ar jums viskas gerai Generalinis Komisare? – pasiteiravo policininkas. – Atrodote ne kaip.
– Tai, niekis, tik sunkus darbas, – atsakė Edlas kiek galima malonesnius balsu mintyse keikdamas save už tai, kad pamiršo pasižiūrėti į veidrodį. Rodydamas ranka į kėdę pasiūlė savo svečiui. – Sėskis. Ar kada nors galvojai, kad norėtum būti generaliniu komisaru?
– Žinoma, juk dėl to mes visi tampame policininkais.
– Tikrai?
– Na gal nevisai, juk niekas negalvoja, jog nori tapti konkrečiai generaliniu komisaru. Gal greičiau galvoja, jog nori ginti ir saugoti miestiečius. Ir atitinkamai būdamas aukštesnėse pareigose tą gali daryti geriau ir didesniu mastu.
– Na ir puiku. Šiandien mes vertinsime kaip tu atlieki savo pareigas. Aš budėsiu kartu su tavim. Palauk kol aš persirengsiu uniforma.
– Man didelė garbė Geko.
Edlas pakilo iš kabineto ir nuėjo į tualetą. Šio tualeto niekas nevadino jo asmeniniu, bet realiai be jo paties ir jo sekretorės niekas daugiau nesinaudojo. Tai buvo tradicinė tokio tipo įstaigų patalpa. Prieškambaryje kriauklė su veidrodžiu, šalia pakabintas rankšluostis. Gustavas pakišo visą galvą po kranu ir šalto vandens srove pabandė atsigauti. Pasiėmęs rankšluostį nusivalė akis, vanduo nuo plaukų lašėjo žemyn. Vyras stuktelėjo į veidrodį, veidrodis atgijo virsdamas skaitmeniniu ekranu. Edlas suspaudė kodą, veidrodis supypsėjo pranešdamas, jog suprato komandą. Kurį laiką ant veidrodžio mirksėjo raudona lemputė, užsidegus žaliai, vyras atsidarė veidrodį ir išsiėmė baltą uniformą. Apsivilkęs uniformą anksčiau vilkėtus drabužius sudėjo į spintelę ir suvedė kitą kodą. Jis žinojo, kad tuos drabužius ras savo bute, išskalbtus ir išlyginus. Dar vienas kodo suvedimas ir iš veidrodžio išsiėmė vaistus nuo galvos skausmo. Dabar jau buvo beveik pasiruošęs dirbti.
Beveik. Išsitraukęs iš kišenės telefoną nustatė, jog uniformos antpečiai, rankogaliai ir sagos paruduotų. Jo uniforma atrodė identiškai Matersono, eiliniams Puritono gyventojams nebuvo reikalo žinoti kokio rango pareigūną jie mato.
Telefonas Puritone buvo kaip invalidui vežimėlis. Visi vietiniai sulaukę penkiolikos turėjo teisę į nemokamą tinklo implantą, kuris buvo nesuderinamas su Sąjungoje naudojamomis technologijomis, tačiau esant minimaliam emigrantų skaičiui, tai niekam nekėlė problemų. Žmonės neturintys implantų, kuriuos dažniausiai sudarė ne vietiniai, turėjo naudotis telefono pagalba.
Komisaras žvilgtelėjo į veidrodį: taip, dabar jis buvo pasiruošęs.