Tribūna

Kai užaugsiu būsiu rašytojas

install.exe (35 dalis) 0

by


2014-07-24

install.exe

Ankstesnes dalis galima rasti:
Pirma dalis, Dvidešimt ketvirta, Dvidešimt šešta, Dvidešimt aštunta, Trisdešimta dalis Trisdešimt pirma Trisdešimt antra Trisdešimt trečia Trisdešimt ketvirta

Dangaus džiaugsmo festivalis įvyko po dviejų dienų. Visi atsikėlė labai anksti ir papusryčiavę pajudėjo vežimu. Kadangi visi miestelio ir apylinkių gyventojai traukė į tą pačią vietą eismas buvo siaubingas, kelionė užtruko ilgai. Galiausiai pervažiavęs miestelį vežimas sustojo pievos pakraštyje, Leonidas, Alfas ir Kristoferis išlipo, o Karina paragino gyvulius ir vežimas apsisukęs nuvažiavo namo.
– Jūsų žmona nedalyvaus mišiose? – pasiteiravo Blankas.
– Ne, mums pareiga svečiams yra svarbiau už pareigą Dievui, kai grįšime namo mūsų lauks skani vakarienė, – paaiškino Melionginas.

Pievoje prie bažnyčios jau prisirinko didelė minia. Daugelis žmonių susibūrė grupelėmis po 5-12 asmenų. Minia šurmuliavo aptardama paskutines savo giminės paskalas. Žmonės jautėsi gana laisvai, vieni stovėjo, kiti atsinešę savo kėdes sėdėjo, dar treti sugebėjo išsitiesti. Pievos pakraštyje lakstė būrys paleistų parklių, kai kurie buvo paleisti net neiškinkyti iš vežimų.
„Ūkininkai gyvenantys netoli bažnyčios, tokių renginių metu turėtų patirti didelius nuostolius,“- pagalvojo Milininis. – „Nors renginys vyksta jau nepirmus metus, turėtų būti pasiruošę apsisaugoti.“
Kompanija nusprendė nestovėti pakraštyje ir nužygiavo link bažnyčios. Kuo arčiau ėjo tuo mažesni tarpai tarp žmonių darėsi, galiausiai nusprendė sustoti kažkur viduryje taip ir nepriėję iki bažnyčios.
Pati bažnyčia atrodė įspūdingai. Baltuose sienose išsiskyrė milžiniški vitražai su įvairiais vaizdais, kurie greičiausiai kažkaip susiję su bažnyčios įkūrimu ir jos biblija. Keturi bokšteliai užsibaigiantys apvaliais ryškiai geltonais kupolais ir kelių metrų ilgumo adatomis smingančiomis į dangų. Pagrindinis kupolas kiek didesnis ir negeltonas, bet baltas taip pat su atitinkamo dydžio adata.
Per susirinkusius žmones reindžeris negalėjo gerai apžiūrėti bažnyčios apačios, tik pagal arkos forma galėjo spėti, jog pagrindinės durys į bažnyčią buvo šiek tiek kairiau nuo tos vietos, kuris jis stovėjo.
Dešimtą valandą suskambo gongas ir visi anksčiau laisvai stoviniavę bei kalbėję niekus žmonės įsitempė ir sužiuro į dangų. Pro vieną vitražą išskrido baltai apsirengusi merginos holograma plasnojanti drugelio sparnais. Pakilusi į dangų virš pievos jinai gerokai išaugo, turbūt iki kokio trijų – keturių aukštų pastato dydžio. Leonidas pagalvojo, kad bet kuris žmogus miestelyje Pranašės hologramą galėjo matyti taip pat gerai, kaip ir jis. Greičiausiai, net gi įsitaisius Meliongino sodyboje prie baseino būtų galima stebėti šį šou.
– Įspūdingi efektai, – pastebėjo Blankas, reindžeris linktelėjo galva, Kristoferis susiraukė.
Minia nuščiuvusi laukė, ką pasakys jų pranašė ir jos lūpos pagaliau prasivėrė. Tiesa, balsas sklido ne iš hologramos, o pro kolonėles įtaisytas aplink pievą. Pranašė kalbėjo apie gyvenimo džiaugsmą, apie dangų ir žemę, apie geresnį ir dosnesnį rytojų, apie svarbą tobulėti.
Po valandos atėjo praeities akimirka. Pro bažnyčios durys išskubėjo koks tūkstantis baltomis sutanomis bei violetinėmis kepurėmis ir batais pasipuošusių patarnautojų, kurių kiekvienas nešėsi po du pintus krepšius: vieną tuščią, kitą pilną sausainių. Kai patarnautojas sustodavo prie žmogaus jis paimdavo sausainį iš vieno krepšio ir įmesdavo kokią nors sumą pinigų į kitą.
– Praeities sausainiai, – džiaugsmingai pranešė Kristoferis.
Vienas patarnautojas pagaliau priėjo ir prie jų. Ūkininkas pirmasis paėmė sausainį ir garsiai perskaitė:
– Tavo tvora praėjusiais metais buvo žalia. Teisingai!
– Kodėl tu pakeitei savo tvoros spalvą? – pasidomėjo Alfas.
– Paskutinius dešimt metų buvo madinga žalia tvoros spalva, bet šį pavasarį žurnalas „Modernus ūkininkas“ paskelbė, jog šį dešimtmetį bus madinga raudona spalva. Taigi perdažiau.
– Nesąmonė, – nesutiko jaunuolis. – Juk šitas sausainis galėjo pakliūti bet kuriam ūkininkui ir būtų teisingas.
– Bet tu juk neturi tvoros? Tau juk jis nepakliuvo.
Alfas iš krepšio ištraukė sausainį perlaužė ir perskaitė:
– Tu niekada neturėjai dviračio.
– Na?
– Tai ne tiesa. Aš puikiai atsimenu, jog važinėjau su dviračiu.
– O kieno buvo tas dviratis?
– Neatsimenu… Aš visuomet maniau, jog mano… Niekas kitas tuo dviračiu nevažinėjo! Nesąmonė. Tai melas.
Į pokalbį įsiterpė patarnautojas:
– Man asmeniškai pranašė pasakė, jog sutiksiu abejojančių ir todėl jiems turėčiau pasiūlyti paimti antrą sausainį.
Alfas pažvelgė į ūkininką, pamatęs jo pritariamą linkčiojimą ištraukė antrą sausainį ir perskaitė:
– Tu negimei Sardonijoje.
Leonidui ištraukus sausainį patarnautojas nuėjo toliau.
– Na? Na? – nekantravo ūkininkas.
– Aš nežinau. Niekas prisimena savo gimimo, – sutriko Blankas. – Aš užaugau Sardonijos vaikų namuose, bet… Galėjau gimti kosminiame laive ar kaimyninėje planetoje…
– Aš sakiau, jog pranašė niekada neklysta.
– Bet juk tai nieko neįrodo, tu galėjai ištraukti šitą sausainį ir jis būtų teisingas, – nenorėjo pasiduodi jaunuolis.
– Žinoma, bet tuomet kodėl pranašė pasirinko būtent Sardoniją, o ne Ozeloną ar bet kurią kitą planetą?
– Nežinau… Atsitiktinumas.
– Stebuklas įvyko prieš tavo akis ir tu juo netiki? O kaip dėl to, kad patarnautojas žinojo, kad tau reikia duodi du sausainius?
– Taip turbūt pasako visiems patarnautojams
Kristoferis atsiduso ir kreipėsi į reindžerį:
– Leo, o ką tau sako pranašė?
Milininis perlaužė sausainį ir perskaitė:
– Praeities prikelti neįmanoma, todėl neverta laikytis jos įsitvėrus.
– Toks nekonkretus, – nusivylęs atsiduso Melionginas. – Pranašė sako, kad žmonių atvykusių iš toli praeitį nuskaityti labai sunku, todėl jiems visuomet kliūna tokios abstrakcijos, o mums jos mylimiausiems, jinai gali pasiūlyti labai konkrečias įžvalgas.
Kai buvo baigtos praeities sausainių dalybos, kurios gerokai užtruko, Pranašė vėl kreipėsi į žmones. Šį kartą jinai kalbėjo apie tai, jog reikia pasimokyti iš praeities, kad reikia atleisti skriaudas ir nesitempti jų per gyvenimą, kad reikia palikti praeitį už durų ir džiaugtis dabartimi bei laukti rytojaus su viltimi. Po kalbos vėl išbėgo būrys patarnautoju, šį kartą kiekvienam įteikdami po butelį alaus. Leonidas ir Alfas nustebę susižvalgė.
Pranašė pasakė trumpą kalbą apie naudą dangiškojo gėrimo, nuo kurios Milininis išsižiojo, tuo tarpu visi susirinkę atsikimšo savo butelius ir nuoširdžiai gurkštelėjo į pranašės sveikatą.
Reindžeris atsargiai atidarė butelį, pauostė, tuomet vos vos suvilgė savo liežuvį ir tuoj pat jį nusivalė į rankovę.
– Vyšnių alus! Alfai, negerk.
– Kodėl jūs neleidžiate gerti vaikinui dangiškojo gėrimo? – pasipiktino Kristoferis.
– Jis dar nepilnametis.
– O jūs pats, kaip suprantu irgi žadate negerti?
– Pranašė sako, jog šitas gėrimas pririša mus prie žemės, o mano amžiuje jau būtų pats laikas galvoti apie kelionę ten aukščiau, – reindžeris mostelėjo ranka į dangų.
– Teisingai, – sutiko ūkininkas, nors Leonidui kilo įtarimas, jog, jeigu jis būtų pasakęs, kad eis į derybas su parklių gubernatoriumi dėl vergijos panaikinimo, būtų sulaukęs lygiai tokios pačios reakcijos.
Melionginas gurkštelėjo iš reindžerio butelio ir perdavė arčiausiai stovinčiam atsitiktiniams žmogui. Netrukus tokiu pačiu keliu per minią iškeliavo ir Blanko butelis.
Iki šiol tyliai ir ramiai stovėję ūkininkai, pradėjo dainuoti kartu su pranaše. Leonidas ir Alfas nežinodami čia alkoholio pasekmė ir ritualo tradicijos stengėsi neišsiskirti iš minios.
Pasibaigus dainai prasidėjo keisti šokiai. Pranašė daugiau nebesakė ilgų kalbų, tiesiog užduodavo toną ir minia pati tęsdavo dainą, kurią keisdavo šokis ir vėl viskas iš naujo.
Po kurio laiko iš bažnyčios vėl išėjo patarnautojai ir išdalino po antrą butelį dangiškojo gėrimo, kurio paragavusi minia jau nebedainavo, o tiesiog baubė kaip gyvulių banda.
– Aš jau pamačiau pakankamai, – tarė Leonidas, kai Kristoferio antrasis butelis ištuštėjo. – Einam, Alfai, namo.
Vyrai, kartu su savimi tempdamiesi ir šeimininką, pradėjo irtis per minią, kuri svirduliavo į visas puses kaip medžiai per audrą. Pievos pakraštyje voliojosi silpniausi dalyviai neatlaikę visų mišių.
– Ir vis dėl to pranašė buvo teisi, – pastebėjo Blankas. – Dangiškasis gėrimas tikrai pririša žmones prie žemės.
Vyrai išėjo iš renginio: kairėje žingsniavo Alfas, dešinėje Leonidas tapeno belsdamas į grindinį savo lazdele, o per vidurį Kristoferis tarsi varpo šerdis trankėsi tai į vieną, tai į kitą svečią keliaudamas zigzagais namo.
Blankas įsitikinęs, jog pašaliniai žmonės jų neišgirs paklausė:
– Kas yra Vyšnių alus?
– Tas gėrimas neturi nieko bendro nei su vyšniomis, nei su alumi. Sukilimo metu vyšninės spalvos miltelius mes pildavome į sukilėlių alų. Todėl gėrimą praminėm vyšnių alumi.
Tie milteliai sukelia euforiją, palaimą ir haliucinacijas. Prie jų galima priprasti, bet reikia pavartoti pakankamai didelę dozę.
Akivaizdu, jog dalinamas kokteilis savo sudėtyje turi tuos pačius miltelius, nors gėrimas buvo paruoštas kitaip, nei mes ruošdavome sukilėliams.