Tribūna

Kai užaugsiu būsiu rašytojas

Ponas Pigetas 3

by


2013-03-09

Fantasy

Stiklinės durys. Didelėmis raidėmis ant durų užrašyta: privatus detektyvas, Ponas Pigetas; mažesnėmis: išvarau demonus, prajodinėju vienragius, organizuoju keliones į kitą pasaulį.
Detektyvas sėdėjo už savo stalo ir kažką skaitė savo kompiuteryje. Pasigirdo beldimas į duris.
– Prašom, – pasakė vyras nepakeldamas akių nuo kompiuterio.
Į patalpą užėjo maždaug 30 metų moteris.
– Laba dieną, pone Pigetai, aš pas jus su tokiu subtiliu reikalu.
– Visi čia ateina tik su subtiliais reikalais, – atsakė detektyvas nepakeldamas akių nuo kompiuterio.

– Tiesa pasakius, tai labai juokinga problema, net nežinau ar vertėjo čia ateiti, turbūt tik be reikalo gaišinu jūsų laiką.
– Jeigu jau gaišinate, tai įvardinkite problemą.
– Mano vaikas jau didelis, jam jau šeši metai, bet jis vis dar mano, jog po jo lova gyvena baubas.
– Tikrai? – detektyvas pakėlė akis nuo kompiuterio ir pažvelgė į klientę. – Labai įdomu, pakvieskite savo vaiką.
Moteris atidarė duris ir pakvietė:
– Tomai, ateik, dėdė nori su tavim pasikalbėti.
Į patalpą nedrąsiai įžengė vaikas.
– Labas Tomai, – švelniai prabilo Pigetas. – Tavo kambaryje gyvena baubas?
– Taip.
– Ar galėtum jį nupiešti? Štai imk popieriaus lapą ir pieštuką.
„Šitame darbe niekada negali žinoti, kada klientas sako tiesą, o kada meluoja“ – pagalvojo detektyvas.
– Jis turi tris akis, kurios ant tokių ilgų stiebų, todėl sukinėjasi į visas puses, jis turi karčius, visai kaip arklys ir jis dar storas, – piešdamas pasakojo vaikas. – Štai pažiūrėkit.
– Dėkui Tomai, – pasakė detektyvas paimdamas piešinį iš vaiko. Tuomet atsisuko į jo motiną. – Ar galėtume apžiūrėti kambarį? Galbūt man pavyks jį išvaryti, bet jūs ar bet koks kitas suaugęs negali įžengti į kambarį ar stovėti už durų ir klausytis visą tą laiką kol aš dirbsiu. Suprantate?
– Taip.

Detektyvas uždarė duris ir pažvelgė į kambarį: kambarys kaip kambarys. Lova, žaislų spinta, drabužių spinta, stalas, ant kurio įsitaisė vaikas. Tomas stalą pasirinko greičiausiai dėl to, jog jis toliausiai nuo lovos.
Pigetas tris kartus spyrė į lovos kraštą:
– Panke, išlysk.
Iš po lovos išlindo trys akys:
– Aš ne pankas, aš turiu vardą! Mano vardas Vizi Luizi.
– O aš ponas Pigetas, mums reikia rimtai pasikalbėti, išlįsk.
– Aaaa, ten tas vaikas! – sušuko demonas ir vėl dingo po lova.
– Vizi Luizi, išlįsk, tas vaikas bijo tiek pat tavęs kiek ir tu jo.
– Tikrai, o kaip jis iš viso mane mato?
– Taip pasitaiko, maži vaikai kartais mato magiškas būtybes, o jos mato tuos vaikus.
– O kaip tu matai? Juk tu ne vaikas?
– Aš privatus detektyvas, patvirtintas Saugotojo. – pasakius šiuos žodžius pro baltus vyriškio marškinius nušvito ant kaklo pakabintas magiškas privataus detektyvo ženklelis.
Baubas iškišo vieną akį iš po lovos.
– Aha…
– Ką tu čia veiki, Vizi Luizi?
– Aš čia gyvenu.
– Gerai patikrinsiu pas Saugotoją. O kodėl tu naktimis išlendi iš po lovos ir gąsdini šį vaiką?
– Kai kurie iš mūsų turi dirbti. – pasakė demonas išlįsdamas iš po lovos.
„Jis tiksliai toks, kaip vaikas ir nupiešė“ – pagalvojo detektyvas.
– Dirbti?
– Aš dantukų fėja.
– Tu baisus – pasakė vaikas.
– Pats tu ne gražuolė – atsikirto baubas. – Bet juk tu nori 5 litų, kuriuos aš palieku po pagalvę už iškritusius dantis?
– Gerai, nesipykstam, – paskubėjo nuraminti detektyvas. – Susėsim visi trys draugiškai ant grindų ir viską išspręskim.
Kai visi susėdo ratu, detektyvas tęsė:
– Supraskit, abu, kartais taip atsitinka. Maži vaikai mato magiškas būtybes, o jos savo ruožtu mato vaikus. Suaugę akli magijai. Jums nereikia bijoti vienam kito, jūs galite būti draugais. Tomas nelikti tau nieko blogo, tiesa?
– Taip, – patvirtino vaikas.
– Vizi Luizi irgi nelinki tau nieko blogo, tiesa?
– Taip, – patvirtino baubas.
– Jūs galite draugauti, žaisti šitame kambaryje kiek tik norit, bet nepamirškit, jog jūs matote tik vienas kitą, aplinkiniai mato tik vieną iš jūsų. Todėl jūsų draugystė negali persikelti už šio kambario ribų. Ar suprantamai pasakiau?
– Taip, – atsakė abu.
– Ar daugiau vienas kito nebijosit ir negąsdinsit?
– Ne, – atsakė abu.
– Puiku, – tarė detektyvas ir pagalvojo, kad reikalas beveik išspręstas.
Baubas tuo tarpu išsitraukė kortas padalino. Tuomet staiga prasivėrė durys, ir jose pasirodė Tomo mama su padėklu rankose, ant padėklo buvo dvi stiklinės sulčių ir lėkštė sausainių.
– Aaa, ta moteris! – sušuko Vizi Luizi.
„Ir ką jinai pamatė? Vyras ir vaikas sėdi ant grindų ir rankose laiko įsivaizduojamus daiktus?“ – pagalvojo detektyvas ir tuoj pat pašoko prie durų:
– Juk prašiau, manęs netrukdyti.
– Bet jūs čia sėdit jau visą valandą, pamaniau, kad išalkot.
– Jūs tik ką apsunkinote mano darbą, – pasakė detektyvas ir paėmęs padėklą uždarė duris. – Vizi Luizi, tave mato tik Tomas ir aš. Tau nėra ko jos bijoti, bet taip pat neturėtum ir maišytis jai po kojomis. Sutarėm?
– Gerai.
Detektyvas pastatė padėklą ant stalo ir pasiėmė sausainį.
– O man stiklinės sulčių nėra? – nepatenkintas pareiškė baubas.
– Imk mano pasiūlė vaikas.

Virtuvė.
– Jūsų vaikas daugiau niekada nebijos baubo. Niekada nebijos likti vienas namie ar miegoti savo kambaryje. Manyčiau jūsų problema išspręsta.
– Labai dėkoju, kiek kainuos?
– 500 litų.
– Imk 100, – pasakė moteris paduodama pinigus. – Ir nesitikėk daugiau, man auklę pigiau kainuoja pasamdyti.
„Toks jau mano darbas: reikalingas, bet atrodo juokingai. Niekas nesupras.“ – pagalvojo detektyvas.
Visą tai matęs Vizi Luizi, pastūmė žirnių dėžutę ir ant virtuvės grindų įvairiomis kryptimis pariedėjo žirniai.
„Ką gi, galbūt teks į šituos namus man dar kartą sugrįžti, tik dabar jau vaikyti vaiduoklius iš virtuvės“ – pagalvojo detektyvas ir išėjo į lietų.

2009-09-24

——————————————————————————————————————————————

Autoriaus komentaras.

Idėja. Tai kas pasislėpė už kūrinio. Lygiagrečiai egzistuoja du pasauliai žmonių ir magiškas.  Ponas Pigetas sugeba pervesti žmones į magišką pasaulį, o magiškas būtybes į žmonių pasaulį. Tačiau niekada taip ir nepavyko sugalvoti istorijos rimtos apimties kūriniui.


Comments

  1. Intriguojanti idėja – magiškas ir žmonių pasaulis. Norėtųsi daugiau būtybių ir situacijų su jomis 🙂
    Keistokas pasirodė šuolis iš detektyvo kabineto į vaiko kambarį – kažkaip netikėtai. Ir veiksmas kambaryje – neatrodė, kad užtruko valandą, kaip sakė mama. 🙂
    Bet manau galima vystyti, pakoreguojant detales, iliustracijos galėtų papildyti labai smagiai tokius pasakojimus – su įvairiais spalvingais magiškais padarais 🙂 Gėrio ir blogio kovos galėtų vykti abiejose pusėse, pavyzdžiui – gerus vaikus globotų gerosios būtybės, o pikčiurnas – suptų pikti padarai, trukdantys prieiti geriems. Žinoma, lemiamas žodis vis tiek turėtų būti vaiko, ir jei jis pasirinktų neklausyt pikčiurnų – suteiktų galių geroms būtybėms, kurios padėtų ir jam 🙂 Nusisvaigau 😀

  2. Keista, bet patiko. Tik turiu pritart Laimės kūdikiui, pernelyg dideli šuoliai į vietas. Iš kabineto į kambarį, iš kambario į virtuvę.

  3. Už idėją – 10 balų. Prie istorijos dar reiktų padirbėti. Kaip jau aukščiau kolegos parašė – truputį didoki/prastai apdirbti „šuoliai“ iš vienos veiksmo vietos į kitą – nesupranti, kada ir kaip ten papuolei. Galbūt tiesiog reikia elementaraus *** skirtuko tarp scenų?