Tribūna

Kai užaugsiu būsiu rašytojas

install.exe (34 dalis) 1

by


2014-07-17

install.exe

Ankstesnes dalis galima rasti:
Pirma dalis, Dvidešimt antra, Dvidešimt ketvirta, Dvidešimt šešta, Dvidešimt aštunta, Trisdešimta dalis Trisdešimt pirma Trisdešimt antra Trisdešimt trečia

Ozelono imperatorių dinastija per amžius laikėsi taisyklės negadinti peizažo, todėl visos traukinių stotys ir jų maršrutai ėjo po žeme. Išskyrus tuos maršrutus, kurie ėjo vandens paviršiumi.
Pati traukinių stotis nesukėlė didelio džiaugsmo ar entuziazmo, grindys ir sienos buvo padegtos pilkomis plytelėmis, grindys šiek tiek tamsesnio atspalvio.
Kita vertus stotis ir negąsdino: sienos nebuvo papuoštos vietiniu folkloru ar nevykusių menininkų nelegaliais bandymais mokintis piešti. Nebuvo ir aštrių kvapų įspėjančių, jog čia lankosi žmonės su nedidele šlapimo pūsle.

Stotis buvo tvarkinga. Tik tiek, nieko daugiau.
Nykioje aplinkoje, neskaitant darbuotojų vilkinčių juodas uniformas su geltonais apsiuvais, nestovėjo nei vienas žmogus. Visi jie buvo sulipę į chrominį slieką – traukinį. Traukinys iš vidaus atrodė gerokai jaukiau nei išorėje. Viduje dominavo balta, raudona ir mėlynos spalvos.
Leonidas turėdamas daugybę grynųjų nupirko du pačius brangiausius bilietus iki paskutinės traukinio stotelės. Tačiau planavo važiuoti vos pusę maršruto, šitaip tikėjosi suklaidinti, jeigu kas nors norės jį sekti. Reindžeris, įlipęs į pirmąją klasę žvilgančia prabanga ir atsižymėjęs, tuoj pat patraukė į darbininkų vagoną. Alfas nesuprato, kodėl jie negalėtų pasimėgauti prabanga, bet tylėdamas sekė paskui.
Perėjęs tris vagonus Milininis pagaliau sustojo ir Blankas ėjęs paskui vos į jį neatsitrenkė.
– Atsisėsime čia, – pasakė reindžeris. – Matai tą žmogų su šiaudine skrybėle.
Jaunuolis pamatė vidutinio amžiaus vyrą vilkintį mėlynas kelnes, pilką švarką, raudonus languotus marškinius ir šaudinę skrybėlę su mėlyna juostele. Šalia jis buvo pasidėjęs didelį krepšį.
– Skrybėlė reiškia, kad jis yra ūkininkas, o mėlyna juostelė ir ant jos prisektas ženkliukas su herbu rodo, kad jis yra iš Taiškos, kaip ten kur mes ir važiuojam.
– Tu tikrai neturi tinklo implanto? – nustebo Blankas, bet reindžeris nelaukė ir nužingsniavo prie kaimiečio. Kai Alfas priėjo ūkininkas dėstė savo istoriją:
– … taigi, Imperatorius, jau turbūt penktą kartą atmetė kompanijos prašymą padidinti automobilių parką… Man tai kas, aš tik smulkus akcininkas, man bele derlių nemokamai nuveža, nors, aišku, nemalonu.
– Čia mano anūkas – Alfas Blankas, – pristatė Leonidas, kai ūkininkas baigė pasakojimą. – O čia ūkininkas Kristoferis Melionginas.
Alfas linktelėjo galva, Kristoferis nežymiai kilstelėjo skrybėlę.
– O jūs kokiais reikalais ir kur keliaujate? – pasiteiravo mandagiai Melionginas.
– Mes keliaujam į Taišką, – atsakė Milininis.
– Tikrai? Turbūt į Dangaus džiaugsmo festivalį.
– Taip! – sutryško entuziazmu reindžeris. – Mes dirbam stotyje ir specialiai pasiėmėm atostogas, kad galėtume nukeliauti čia. Žinot, vieną kartą pamatyti geriau nei tūkstantį kartų išgirsti.
– Kas ne velnias tas tiesa. O kur jūs apsistojote?
– Kol kas dar niekur, galvojome atvykę gausim kambarius.
– Jūs ką negirdėjote, jog pats imperatorius pažadėjo apsilankyti festivalyje? Kai tik paskelbė visi viešbučių kambariai akimirksniu buvo užsakyti. Labai daug bajorių ir stambių ūkininkų nori įsiteikti imperatoriui. Aišku, vėliau imperatorius pranešė, jog festivalyje nedalyvaus, bet… Manau, jog jie vis tiek atvyks, negi mesi pinigus į balą?
– Mes nesame išrankūs, pasistatysime palapines pievutėje.
– Jūs galėtumėte apsistoti pas mane. Aišku, tai šiek tiek tolokai nuo pačios bažnyčios…
– Mes nenorėtume sukelti jums papildomų rūpesčių.
– Na ką jūs, kokie čia rūpesčiai… Po to, kai vaikai sukūrė savo šeimas, liko laisvų kambarių, mums su žmona būtų tikrai malonu priimti svečius.
– Jeigu taip primygtinai siūlote, atsisakyti būti šeimininkų negerbimas.
Po valandos iš traukinio išlipę Milininis ir Melionginas buvo tarsi geriausi draugai pažįstami nuo vaikystės. Alfas niekaip negalėjo suprasti. Reindžeris tvirtino, jog neturi tinklo implanto, tačiau jis ūkininkavimą ir kitas temas, kuriomis kalbėjo Kristoferis, išmanė neblogiau už patį ūkininką. Kaip tai gali būti? Jaunuolis net tinklo pagalba vos sugebėdavo sekti temas ir surasti atsakymą, kuris jo nuomone būtų teisingiausias. Tiesa, tą dialogą Alfas vedė mintyse, o kelionės metu visą laiką tylėjo. Jeigu jis svajojo būti reindžeriu, tai turėjo tapti tokiu kaip Leonidas. Tačiau kaip?
Melionginas kalbėjo apie ūkį, Taišką, imperatorių ir bažnyčią. Savo pasakojimuose atskleidė įdomių faktų:
– Atsimenu kaip šiandien, prieš vienuolika metų, kai pradėjo statyti tą bažnyčią.
Žinot, Imperatorius yra uždraudęs statyti didesnius nei trijų aukštų pastatus, todėl kiekvienas norintis statyti aukštesnį, turi kreiptis į imperatorių leidimo. Imperatorius nenori, kad nors vienas pastatas būtų aukštesnis už jo rūmus.
Kai šalia Taiškos prasidėjo statybos, niekas iš pradžių per daug nesidomėjo, bet tuomet kai pastatas viršijo trečią aukštą mūsų susidomėjimas išaugo. Galiausiai baigus, paaiškėjo, jog bažnyčia yra šešių aukštų, todėl turėjo gauti Imperatoriaus leidimą.
Taigi, mums visiems pasidarė labai įdomu kas ten per įstaiga bus, kai ją baigs statyti. Ir vieną vakarą mes sulaukėme kvietimo apsilankyti. Viduje buvo įrengta labai moderni ir jauki salė, tačiau jinai tokia didelė, kad pasijausdavai toks mažas kaip skruzdėlė. Ir tai keista, kadangi iš vidaus jinai atrodė gerokai erdvesnė, nei pagalvotum žiūrėdamas į pastatą iš išorės…
…Esate ragavę sėkmės sausainių? Tokių, kur perlauži ir viduje randi kokį nors raštelį? Tai va, kai pirmą kartą mes atėjome, gavome Praeities sausainių. Perlauži ir randi raštelį, su kokia nors fraze, sakiniu apie tavo praeitį. Vieni tai vertino skeptiškai, kiti susidomėjo.
Po savaitės penktadienį atėjo maždaug pusė žmonių ir vėl gavo po sausainį. Įdomiausia, kad sausainis niekada neklydo.
Dar po savaitės tas pats, ir dar tas pats… Todėl bažnyčią mes praminėm Praeities bažnyčia, nors tikrasis pavadinimas ir kitoks.
Gandas pasklido, žmonės pradėjo atvykti iš tolimesnių apylinkių… Tuomet nuspręsta pastatyti dar vieną bažnyčią ir tai buvo gana liūdna, nes dabar mes jau nebegaudavome praeities sausainių kiekvieną penktadienį, nes Pranašė turėjo važinėti tarp dviejų bažnyčių.
Gana greitai po antros atsirado trečia, ketvirta… Ir tuomet paaiškėjo, jog bažnyčia neturėjo leidimo statyti aukštus pastatus. Imperatorius išgirdęs apie bažnyčią tiesiog pasiūto, jo rūmai buvo tik penkių aukštų. Liepė nugriauti visas bažnyčias ir jo rūmams pristatyti dar du aukštus.
Atvažiavo Imperatoriaus atstovas, bet ūkininkai sustatė savo techniką ant kelių neleisdami privažiuoti ir atsisakydami dirbti laukus. Neprižiūrint laukų, sumažėtų derlius ir viskas baigtųsi ekonomine planetos krize. Imperatorius turėjo nusileisti. Tai turbūt vienintelis kartas, kaip imperatorius kam nors nusileido.
Nuo to laiko Imperatorius ir Pranašė bendrauja vienas su kitu kaip šuo su kate. Manyčiau tai buvo vienintelė Pranašės klaida, jinai neturėjo užrūstinti imperatoriaus. Kita vertus, paprasti žmonės ją tiesiog dievina. O kai buvo pranešta, jog porą kartų kėsintasi į jos gyvybę ir jinai vos išgyveno, populiarumas augo dar labiau. Joks Imperatorius nebuvo sulaukęs tokio palaikymo kaip Pranašė.
– Kaip įdomu. O kas ta Pranašė?
– Kai pirmą kartą sutikom tai buvo maža mergaitė, kokių dešimties metų, per daug protinga savo amžiui. O dabar jinai užaugo į dailią merginą, nors visa kita nelabai pasikeitė. Balta suknelė, ilgi rudi plaukai supinti į vieną ar dvi kasas, surišti baltu kaspinu. Žmonės net gi pastebėjo, jog jeigu penktadienį plaukai surišti į vieną kasą tai laukia rūpesčiai, problemos, nemalonus įvykiai, o kai į dvi tuomet geri įvykiai. Nors pati bažnyčia to niekada oficialiai nepatvirtino. Matyt, Laima pati nesupranta, kokia įžvalgi jinai yra.
– Laima?
– O taip, čia toks Pranašės vardas. Nors dažniausiai mes ją vadinam tiesiog Pranaše.
Stotis, kurioje išlipo, nieko nesiskyrė nuo tos kurioje įlipo: tokia pati pilkai nyki, tik pavadinimo užrašas kitas. Leonidas ir Kristoferis ėjo nesidairydami aktyviai diskutuodami, kokius augalus geriausiai auginti ūkininkui, Alfas tyliai sliūkino paskui. Kompanija išlipo iš požeminės stoties į gatvę ir ūkininkas pareiškė:
– Mano žmona atvažiavo manęs pasitikti.
Jaunuolis apsidairė. Aplinkui buvo pilna pristatyta karietų: nuo labai prabangių kinkytų šešiais parkliais iki visiškai paprastų kinkytų vienu parkliu. Vienos turėjo šviestuvus, paauksuotas duris ir šilkines užuolaidas ant langinių. Kitos be jokių papuošimų ar skiriamųjų ženklų, tačiau su tamsintais stiklais. Vienos metalinės, kitos plastikinės, trečios medinės. Kuri iš jų buvo ūkininko?
Netrukus paaiškėjo, jog nei viena. Kristoferis iš pagrindinės gatvės patraukė į šalutinę ten laukė dviem parkliai kinkytas gana grubaus darbo medinis vežimas. Melionginas įšokęs į vežimą pabučiavo ten sėdinčią moteriškę. Ji buvo panašaus amžiaus, apkūni, tačiau simpatiško veido, pasipuošusi ilga bordo spalvos suknele, o plaukus paslėpusi po dryžuota bordo-juodos spalvos skarele.
– Susipažink čia Alfas ir Leo. Jei atvyko į Dangaus džiaugsmo festivalį. Aš juos pakviečiau apsistoti pas mus, – pristatė ūkininkas svečius savo žmonai. – Čia mano žmona Karina.
– Labai malonu, – atsakė svečiai lipdami į vežimą.
Važiuojant Milininis visą laiką dairėsi į bažnyčią, būdama aukštesnė už visus kitus pastatus, jinai viliojo lyg padykusi mergiotė.


Comments

  1. yra kelios rasybos klaidos… pvz: pasiūto – paprasta u turi but