Tribūna

Kai užaugsiu būsiu rašytojas

install.exe (33 dalis) 0

by


2014-07-10

install.exe

Ankstesnes dalis galima rasti:
Pirma dalis, Dvylikta dalis, Dvidešimt antra, Dvidešimt ketvirta, Dvidešimt šešta, Dvidešimt aštunta, Trisdešimta dalis Trisdešimt pirma Trisdešimt antra

Nedidelėje krautuvėlėje „Gėrimų pasaulis“ medinės lentynos buvo perkrautos įvairiausiais alkoholio pilnais buteliais. Nors lentynose stovėjo keli šimtai skirtingų butelių, tačiau visų tik po vieną. Galu gale toks jų ir buvo tikslas – reklamuoti prekę, o reikiamą kiekį parduotuvės savininkas galėjo tuoj pat atnešti iš sandėlio.
Nedidelė parduotuvė tikrai negalėjo konkuruoti su prekybos centrais siūlančiais masinę produkciją, tačiau tikri gurmanai visuomet žinojo, kad čia gali rasti bet kokį norimą gėrimą. Kitos socialinės grupės atstovai džiaugėsi galėdami apsipirkti bet kuriuo paros metu.
Parduotuvės savininkas Archi Bonas sėdėjo už prekystalio ir skaitydamas naujienas pirštais baksnojo liečiamąjį kompiuterio ekraną įleistą į medinį prekystalį.

Suskambo varpelis atsidarant durims ir į patalpą į ėjo du klientai. Bonas atidžiai juos nužvelgė: jaunesnysis dairėsi aplinkui tarsi turistas atėjęs į muziejų, vyresnysis užtikrintai žygiavo prie prekystalio visiškai nesidomėdamas išdėliotomis prekėmis. Vadinasi vyresnysis yra pagrindinis.
– Kuo galėčiau jums padėti garbieji ponai? – paklausė parduotuvės savininkas.
Leonidas atsegė savo klusnųjį lagaminą ir ant prekystalio padėjo du Ozeta Ore butelius, parduotuvės savininkas net švilptelėjo.
– Norėtumėte parduoti ar keisti į kitus? – pasiteiravo Archi, dabar jis atrodė kaip alkanas šuo, kuriam per dantis sruvo seilės.
– Parduoti, – trumpai nukirto reindžeris.
– Duodu po tūkstantį už kiekvieną.
– Jūs tyčiojatės?
– Gerai, du tūkstančiai už kiekvieną, bet tai mano galutinė kainą.
– Girdėjau, jog Kaktusinį Geltonąjį jūs pardavėte už pusę milijono. Jį irgi nupirkote už du tūkstančius?
– Bet čia juk ne Kaktusinis Geltonasis?
Leonidas paėmė vieną butelį nuo prekystalio ir paslėpė jį lagamine.
– Ką jūs darote? – suspigo parduotuvės savininkas.
– Ruošiuosi keliauti pas Emetą Veiną, manau, jis geriau įvertins šio gėrimo kokybę.
– Gerai, galiu duoti 20.000 grynais dabar.
– Pusę milijono.
– Ar jus nesveikas?! Man juk užsidirbti irgi reikia. Du šimtai tūkstančių paskutinis mano žodis.
– Už butelį.
Archis susiraukė, bet jis žinojo, kad artėjo imperatoriaus gimtadienis ir žmonės ieškantys ypatingos dovanos tikrai užsuks į jo parduotuvę. Jie sutiks mokėti bet kokią kainą, kad tik išsiskirtų iš kitų dovanotojų.
– Gerai, – nusileido parduotuvės savininkas.
– Aš noriu pinigų grynais dabar.
– Bet aš tiek neturiu.
– Kiek turi?
– Šimtą tūkstančių.
– Tinka. Šimtą tūkstančių dabar, vienas butelis tavo. Po dviejų savaičių mes ateisime ir atnešime antrą butelį, o tu mums būsi paruošęs likusius tris šimtus tūkstančių.
Archis atidarė seifą ir nenoriai atskaičiavo šimtą tūkstančių, seifas beveik liko tuščias. O kas norėtų skirtis su tokia didele suma? Jeigu pasiseks, jau rytoj jis uždirbs dešimt kart daugiau. Tereikia paskambinti vienam, kitam žmogui ir galbūt kuris nors iš jų susidomės.
Leonidas susikrovė pinigus į lagaminą ir kartu su Alfu išėjo iš parduotuvės.
– Tu labai tylus, kas tau neduoda ramybės? – pasiteiravo Milininis.
– Teisingumas, – atsakė jaunuolis.
– Teisingumas?
– Na, taip… Betas greičiausiai yra padaręs negerų dalykų, tačiau ar aš galiu jį už tai smerkti? Aš juk nežinau visos istorijos. Galbūt buvo kokios nors lengvinančios aplinkybės?
– Aš nežinau.
– Visi Serpentino dešimtosios nuovados policininkai nemėgo tavęs dėl dviejų žuvusių kolegų.
– Taip.
– Kaip jie žuvo?
– Aš juos nužudžiau.
Alfas sustojo kaip įbestas, o Leonidas ramiai nužingsniavo toliau.

*****

Generolas vaikščiojo ratais aplink savo stalą bandydamas suvokti tik ką gautą informaciją, galiausiai neišlaikė ir paspaudęs mygtuką išsikvietė A24 misijos vyriausią analitiką Goliafą Makfarliną. Makfarlinas tuoj pat prisistatė į generolo kabinetą. Tai buvo maždaug penkiasdešimties metų tamsaus gymio vyras, kaip ir įprasta Oktagone jis vilkėjo uniformą. Tai buvo dykumų padalinio uniforma: smėlio spalvos medžiagos ilgos kelnės ir trumpom rankovėm marškiniai.
– Ar tai tiesa? – mostelėjo generolas į savo kabineto sienas.
Vienoje sienoje buvo daugybė Serpentino klinikos nužudytų darbuotojų nuotraukos. Kitoje sienoje švietė Olinto Panalo dosjė.
– Deja taip. Mūsų palaikymo komanda PK1, nusiųsta į Serpentiną buvo nužudyta. Atsiprašau, kad nepridėjau savo ataskaitos, bet dar nespėjau visko iš analizuoti. Pagalvojau, jog tai labai svarbu ir jūs turėtumėte žinoti.
– Aš klausiu ne to. Leitenanto Panalo išvykimo laikas praktiškai identiškas žmogžudysčių laikui. Ar tai padarė jis?
– Ne, sere, aš taip nemanau, – Goliafas priėjo prie sienos ir rankos judesiais išdidino vienos aukos žaizdą. – Kaip manote sere, tai yra kulkinio šautuvo padaryta žaizda. Naujais laikais visi naudojasi lazeriniais arba elektro-ginklais.
Naujieji laikai atėjo jau gerokai vėliau nei kosminės kelionės, nors būtent vis dažnėjančios kelionės ir tapo jų priežastimi. Senoviniai pistoletai ir revolveriai užtaisomi kulkomis. Šaudymo ankštose kosminių laivų koridoriuose metu, kulkos pažeisdavo įvairius plonesnius paviršius: elektros laidus, dujų, vandens vamzdžius ar net apžvalgos stiklus, rikošetuodavo nuo kietesnių paviršių sunkiai nuspėjamais rakursais. Pasiekus norimą lygį lazerinių šautuvų gamyboje, Sąjunga uždraudė masinę kulkinių šautuvų gamybą ir per keletą metų visą armiją ir policiją apginklavo naujo tipo ginklais. Nusikalstamas pasaulis dar kurį laiką laikėsi pats gamindamasis ginklus ir šovinius, tačiau galiausiai pasidavė ir šie. Atėjo naujieji laikai.
– Visi?
– Per paskutinius du šimtus metų galiu išskirti tik du atvejus. Mirtinas aštuonetas naudojo kulkinius šautuvus visuose savo apiplėšimuose. Bet jie prieš keturiasdešimt metų dingo. Manome, kad žuvo nesėkmingo apiplėšimo metu.
– O antrasis?
– Ameritas. Prieš maždaug metus jis nužudė mafijos krikštatėvį Artemego planetoje. Po to galima sakyti prasidėjo jo siautimas. Korumpuoti politikai ir pareigūnai, nusikaltėliai… Niekas negali miegoti ramiai ir šaukiasi policijos apsaugos, nes bijo tapti jo aukomis.
– Ar jis gali būti išlikęs gyvas Mirtino aštuoneto narys?
– Ne. Ameritas – tai kitas mūsų agento Beto Blanko slapyvardis.
Generolas iš nuostabos net atsisėdo savo kėdėje:
– Kodėl? Kodėl jis žudo savus?
– Nežinau, sere.
– Atsiųsk viską ką surinksi, visą informacija, noriu peržiūrėti pats.
– Taip, sere.
– Surink tris naujas palaikymo komandas. Turime pasiruošti, jeigu įvykiai pakryps blogiausiu keliu.
– Sere, jūs puikiai žinote, jog palaikymo komandos paruošimo kursas trunka pusę metų.
– Pravesk pagreitintą kursą. Vykdyk.