Tribūna

Kai užaugsiu būsiu rašytojas

install.exe (32 dalis) 0

by


2014-07-07

install.exe

Ankstesnes dalis galima rasti:
Pirma dalis, Dvidešimta dalis, Dvidešimt pirma dalis Dvidešimt antra, Dvidešimt ketvirta, Dvidešimt šešta, Dvidešimt aštunta, Trisdešimta dalis Trisdešimt pirma

Visos kosminės stotys statomos pagal tą patį projektą (kuris metams bėgant buvo tobulinamas), todėl ilgiau pabuvęs nors vienoje, nepasiklysi bet kurioje kitoje stotyje. Aišku, kosminės stotys pritaikomos pagal vietinius poreikius „Ozelono danguje“ buvo gerokai daugiau vietos skirta kroviniams nei „Serpentino vienas“.
Leonidas ir Alfas ilgai negaišdami stotyje nusileido į planetą. Reindžeris skrydžio metu nusidažė plaukus žilai, paklaustas jaunuolio kodėl taip daro, Milinis paaiškino, jog šioje planetoje labai gerbiami vyresni žmonės. Leonidas dabar ėjo pasiramsčiuodamas lazdele, susikuprinęs ir šiek tiek šlubčiojo. Tuo tarpu jaunuolis neužsiminėjo jokiais maskaradais ir skrydžio metu visą savo laiką skyrė rašyti ataskaitai apie nusikaltimo tyrimo eigą.

Paskui atvykėlius kaip ištikimas šuo žingsniavo Milininio lagaminas.
– Žinai man vienas dalykas nesueina, – tarė Blankas. – Nusikaltėliai įraše sakė, jog Breto prisipažinimu pasirūpinta, komisaras tą prisipažinimą išgavo. Ar tai reiškia, kad komisaras susijęs su nusikaltėliais?
– Greičiausiai, nesuk sau dėl to galvos, tu jau nebetyri tos bylos.
– Kaip tu taip gali gyventi žinodamas, jog neįvykdei teisingumo iki galo?
– Jeigu jo neįvykdei pats, tai nereiškia, jog galiausiai jis nebus įvykdytas. Jį gali įvykdyti kiti.
– Tas pasakymas skamba kaip savo sąžinei nuraminti.
– Aš tau sakiau, kad dešimtoji nuovada korumpuota, įrodymai perduoti aukštesnei valdžiai. Jeigu komisaras neįklius dėl šio nusikaltimo, įklius dėl kito.
Žmonės tvarkingai rikiavosi atlikti muitinės procedūras, kadangi, Milininis ėjo šlubčiodamas, tai Alfas ir Leonidas eilėje atsistojo paskutiniai.
– Ar tu kada nors esi buvęs Ozelone? – pasiteiravo jaunuolis.
– Ne.
– Puiku, tuomet kalbėsiu aš. Parsisiunčiau žodyną iš tinklo.
Procedūra buvo trumpa, tiesiog nuskenuodavo pasą ir užduodavo, vieną kitą klausimą, todėl jų eilė atėjo greitai. Priėjęs Alfas tarė vietine kalba:
– Aš tave padaryti gaidys.
Blankui už nugaros stovinčio Milininio veidą nušvietė šypsena nuo vienos ausies iki kitos, deja, tarnautojas nebuvo tokios pačios nuomones:
– Sere, nustokite mane įžeidinėti arba aš pakviesiu apsaugą.
– Aš vakar tavo motina va va taip vat.
Tarnautojas nebuvo nusiteikęs klausytis įžeidimų ir pakvietė apsaugą. Tuoj pat prisistatė trys vyrai ir viena moteris. Du vyrai prišokę užlaužė rankas Alfui ir nutempė jį į tarnybines patalpas. Trečiasis pabandė užlaužti ranką Milininiui, tačiau jis paskutiniu momentu išsisuko ir su lazdele užvožė apsauginiui per rankas.
– Ot jaunimas šiais laikais! – sušuko espero kalba tik su vietiniams būdingu akcentu. – Kai aš buvau jaunas, mes gerbdavome vyresnius!
– Atleiskite pone, – pasigirdo moteriškas balsas už nugaros. – Jums teks eiti su mumis.
Leonidas apsisuko :
– Su jumis panele, nors ir į pasaulio kraštą. Kuo jūs vardu?
– Malonu susipažinti Zelma, vadinkite mane Leo, kur mes eisime? – paklausė Milininis siūlydamas moteriškei įsikibti į parankę, o kita ranka paimdamas savo lagaminą. – Ir gal galėtų jūsų draugas paimti mano lagaminą?
– Džeimi, paimk Leo lagaminą, – apsauginis pavadintas Džeimiu pasižiūrėjo piktai į keistą porelę, bet vis dėl to paėmė lagaminą ir tyliai nusekė jiems iš paskos. – Jūsų draugas… – pradėjo sakyti Zelma, bet tuoj pat buvo pertraukta Milininio:
– Vaikaitis.
– Vaikaitis?
– Šeštos kartos.
– Jūsų anūkas, labai negražiai išvadino Krisą dirbantį registratūroje, todėl mes dabar einame į apsaugos kambarėlį.
– Labai apmaudu dėl šio nesusipratimo. Vaikas tik norėjo pademonstruoti, kad moka kalbą, jis daug mokėsi. Suprantate, jo tėvų tėvai… Jo čia būtų seneliai. Taigi jo seneliai emigravo iš Ozelono į Serpentiną. Ar galite save įsivaizduoti paliekančią šią planetą?
– Ne.
– Aš irgi ne.
– Bet jūs ką tik atvykote.
– Tikrai? Kur aš atvykau?
– Į Ozeloną.
– Tikrai? Taip, teisingai! Taigi, aš buvau parsivežti vaikaičio. Ar galite patikėti, jog jis nėra matęs parklio? Ar gali būti koks nors mielesnis padaras už parklį?
– Nežinau. Tubūt ne.
– Tai aš irgi taip sakau, o mes tuos vargšus kinkome vežimus tempti.
– Aš labiau mėgstu važinėti dviračiu.
– Tai aš ir sakau, kad jūs labai sportiška. Apie ką aš pasakojau?
– Apie parklius?
– Teisingai, apie savo anūką. Aš tikiuosi, kad jis ištaisys savo senelių klaidą ir liks čia gyventi. Suprantate, mieste, tai asfaltas ir smogas. O pas mus čia taip žalia ir gera. Visur gamta ir malonus aromatai.
Džeimis piktdžiugiškai šypsodamas atvėrė mažo kambarėlio duris, viduje te buvo nedidelis langelis ir du suoliukai.
– Leo čia jums teks truputi pasėdėti, aš tuoj grįšiu, – pasakė moteris ir uždarė duris.
– Ką tu darai? – pasigirdo piktas Džeimio balsas. – Pagal protokolą aš turėčiau jį kruopščiai apieškoti.
– Tu gi pažiūrėk jį. Tai visai mielas seneliukas. Ar jis gali turėti ką nors nelegalaus?
– Jis man skaudžiai užvožė per pirštus.
– Koks tu kerėplą. Jeigu kam nors pasakysiu, kad tave primušė šlubuojantis senelis, numirs iš juoko.
Balsai nutilo pasigirdo tolstančių žingsnių garsas.
Leonidas atsisėdo ant suoliuko. Rodos, durys buvo neužrakintos, todėl jis galėtų dabar atsistoti ir išeiti. Daugiau jį matytų kaip savo ausis, bet Alfas nuo to turėtų tik dar daugiau problemų. Ką gi, reikia laukti ir žiūrėti kas iš to gausis. Viena aišku, jog reikia išvengti patikrinimo bet kokia kaina.
Tyrinėti patalpos sienų dėmes Milininis neturėjo jokio noro, o daugiau čia nieko nebuvo. Jis švelniai stuktelėjo į lagamino šoną. Lagaminas apibėgo ratą patalpoje ir sustojo toje pačioje vietoje. Tai buvo mėgstamiausias reindžerio dalykas, kai reikėdavo stumti laiką. Kitoje vietoje jis būtų mėginęs sudaryti kliūtis lagaminui, tačiau čia tiesiog nebuvo iš ko. Leonidas stuktelėjo į lagamino šoną dar kartą.
Laukti ilgai nereikėjo po maždaug penkiolikos minučių atsidarė durys ir galvą į vidų įkišo Džeimis. Milininis iš išorės atrodė abejingai sėdintis ant suoliuko, tačiau viduje jis pasiruošė gintis.
– Baudą už jus sumokėjo, galite eiti, – pareiškė Džeimis.
– Dėkoju gerasis žmogau, – atsakė reindžeris ir pasiramsčiuodamas lazdele iššlubavo iš patalpos, lagaminas paklusniai nusekė paskui.
Netrukus Leonidą pasivijo nepatenkintas Alfas:
– Tu juk moki vietinę kalbą!
– Ozelono gyventojai neturi savo kalbos, jie kalba espero kalba. Visi sukilėliai kalbėjo šia kalba. Kadangi daug laiko praleidau jų apsuptyje, tai išmokau tarmes, akcentus.
– Kodėl nepasakei, kad moki?!
– Tu neklausei…
– Ar tu žinai ką man jie darė?! Jie mane išrengė ir…
– Apsieisiu be smulkmenų, – nutraukė Leonidas.
Alfas sugriežė dantimis, bet pakeitė temą:
– Kokio dydžio buvo bauda?
– Aš jos nesumokėjau.
– Aš sumokėjau, – pasakė balsas. Vyrai pažvelgė balso kryptimi ir prie kosmouosto durų išvydo stovintį Betą. – Džiaugiuosi jūs matydamas. Ar jūs žinote, kaip jus sunku surasti?
– Toks ir tikslas, – Milininis susiraukė. – Mūsų misija slapta… turėjo būti… Kaip mus radai?
– O kaip tau atrodo?
Reindžeris susimąstė:
– Alfai, tu naudojaisi tinklu šioje planetoje?
– Žinoma, taigi, reikėjo išsiųsti atskaitą, o tu puikiai žinai, jog hipererdvėje tinklu naudotis neįmanoma.
Leonidas prasegė krepšį ir iš jo ištraukė naują dar supakuotą telefoną ir padavė Alfui:
– Kai reikės tinklo naudokis telefonu, implantą labai lengva susekti.
– O tu greitai viską supranti, – pagyrė reindžerį Betas. – Ir jei tu nesidžiaugi mane matydamas, esu tikras, jog mano brolis kitokios nuomonės.
– Ne, – pareiškė Alfas. – Nenoriu turėti su tavim nieko bendro.
– Kodėl? O kas atsitiko? – nustebo Betas.
– Tu mums melavai!
– Kada? Mes buvom tik vieną kartą susitikę.
Reindžeris padavė Betui savo telefoną su Amareto failu.
– Čia klaida, – pareiškė užtikrinai Betas.
– Tai tu nesi nusikaltėlis įvykdęs tas žmogžudystes? – Alfo balse sužibo viltis.
– Mano vardas neteisingai užrašytas, – atsakė Betas. – Mano vardas klientams ir priešams Ameritas.
– Tai tu esi žudikas.
– Aš galiu pasiteisinti. Vivianas Zoričius buvo mafijos krikštatėvis, jį pašalindamas padariau paslaugą ir išgelbėjau daugybę žmonių. Urienas Saundersas buvo didžiausias ginklų tiekėjas. Net Artemego planetos policija atsikvėpė lengviau. Aš viską dariau siekdamas teisingumo.
– Teismai vykdo teisingumą, kas tu toks, kad nuspręstum kas yra teisinga?
– Tai aš spręsti negaliu, tačiau tu gali mane imti ir tuoj pat nuteisti?
Alfas užsičiaupė ir išėjo iš kosmouosto.
– Ar galiu keliauti su jumis? – maldaujančiai pasakė Betas.
– Ne. – griežtai atsakė Leonidas. – Mūsų darbas labai subtilus ir kaip minėjau turėtų būti slaptas.
– Ar gali įtikinti, kad Alfas pasikalbėtų su manim? Aš žinau, kad mano praeitis neatrodo labai gražiai, bet tuomet aš dar nežinojau, kad turiu brolį ir visas gyvenimas atrodė kitaip.
– Apie ką?
– Apie mūsų tėvą… motiną… kodėl mes iš skirtingų vaikų namų.
Milininis atsiduso:
– Aš nežinau, kiek laiko mūsų darbas užtruks, bet jeigu lauksi prie kosmouosto… Dabar pagalvojau, kad net gi galiu pasiūlyti darbą. Jeigu tu taip lengvai radai Alfą, tai galbūt dar kas nors jį atsekė. Būtų neatleistina, jei sutrukdytų mūsų misiją. Kaip tau toks pasiūlymas?
– Puikus, net neprašysiu piniginio atlygio, jei tik sudarysi progą išsiaiškinti su broliu.
– Gerai, sutarta
Betas pažvelgė į reindžerio lagaminą:
– Sakei slapta misija? Vadinasi negali naudotis bankų paslaugomis. Tuomet tame lagamine turėtų būti pinigai reikalingi užduočiai. Arba ne. Geriau ką nors ką galėtum brangiai ir tuo pačiu nesunkiai parduoti. Pavyzdžiui alkoholiniai gėrimai. Geriausia būtų užsukti pas Emetą Veiną, bet jis šiandien išvykęs, todėl telieka vienas variantas – keliauti pas Archi Boną. Prieš pusmetį Kaktuso Geltonąjį jis pardavė kažkam iš imperatoriaus palydos už pusę milijono. Jeigu turi ką nors gero, gali tikėtis panašios sumos.
– Dėkui, pabandysiu pasinaudoti tavo rekomendacijos, – padėkojęs Leonidas žengė link kosmouosto durų.
Betas paplekšnojo nueinančiam Milininui per petį, taip prisegdamas blakę, kad galėtų sekti jo judėjimą, bet kurioje planetos vietoje. Tačiau šis planas nepavyko, nes jau sekančią akimirką reindžeris tiksliu sprigto judesiu numetė blakę nuo peties tiesiai į šiukšlių dėžę. Ameritas išsižiojo ir liko stovėti galvodamas: „Aš vis dar galiu mėginti sekti Alfo implantus“.
Leonidas įžengė į gatvę ir į nosį tuoj pat trenkė prakaituotų gyvulių ir jų išmatų kvapo mišinys.
„Betas žymiai labiau tinkamas į reindžerius nei Alfas“ – pagalvojo Milininis. – „Velnias, jeigu jis sekė Alfo implantą, tai niekaip negalėjo atsidurti Ozelone taip greitai. Jis arba turėjo atskristi kartu arba dar anksčiau. O jeigu anksčiau, tai iš kur galėjo žinoti, kad mes čia skrisim?“