Tribūna

Kai užaugsiu būsiu rašytojas

install.exe (30 dalis) 0

by


2014-06-23

Uncategorized

Ankstesnes dalis galima rasti:
Pirma dalis, Penkiolikta dalis, Septyniolikta dalis, Devyniolikta dalis Dvidešimta dalis, Dvidešimt pirma dalis Dvidešimt antra, Dvidešimt ketvirta, Dvidešimt šešta, Dvidešimt aštunta, Dvidešimt devinta

Alfas ir Leonidas paslėpę fantomą, stovėjo prie gyvenamo namo laiptinės apsimesdami, jog rūko. Kiekvieną išeinantį iš skergatvio nufotografuodavo telefonu.
– Kiek jų buvo? – pasitikslino reindžeris.
– Trys, – atsakė jaunuolis.
– Eime, – pasakė Milininis, kai trečias žmogus išėjęs iš skersgatvio pasuko į priešingą pusę, nei jie stovėjo.
Skersgatvyje Alfas pasistiebė prie aukštų kairiojo sandėlio langų:
– Va čia viskas vyko, tuščia, liko tik stalas.

Leonidas irgi pasistiebė ir pažvelgė į vidų, tuomet išsitraukė telefoną ir ėmė mojuoti.
– Ką tu darai? – nesuprato jaunuolis.
Reindžeris tylėdamas nuėjo prie pastato dešinėje pusėje, tuomet patenkintas įsidėjo telefoną į kišenę, o iš kišenės išsitraukęs visrakčių rinkinį nužingsniavo link durų. Kiek pasikrapštęs atrakino duris ir įžengė į vidų.
– Ar mums nereikia orderio? – pasitikslino Blankas ir kiek padvejojęs irgi įžengė į vidų.
Tai buvo didžiulė tuščia erdvė, galbūt sandėlis arba fabrikas anksčiau, tačiau dabar tik dulkių imperija. Po didžiąją dalį pastato, buvo akivaizdu, jau niekas nevaikščiojo metus, greičiausiai ne vienerius, ir tik visai netoli nuo durų stovėjo kėdė, stalas ir sudėtinga kompiuterinė įranga ant jo. Leonidas kaip tik sėdėjo kėdėje ir maigė kompiuterio klavišus.
– Ateik pažiūrėsi ką radau, – pakvietė reindžeris. – Pažvelgęs pro langą supratau, jog video, kurį man anksčiau rodei filmuotas būtent iš to sandėlio ir man kilo mintis, jog ten gali būti paslėptos realaus laiko stebėjimo kameros. Taigi, aš patikrinau ir radau ne tik signalą, bet, kaip matai, ir vietą, kur tas signalas yra siunčiamas. Deja, kompiuteriui reikia slaptažodžio.
– Leisk man pabandyti, – parašė Blankas.
Leonidas paslaugei užleido vietą jaunuoliui. Alfo pirštai klaviatūra judėjo gerokai greičiau nei Milininio. Iš pradžių jaunuolis gaudavo tuos pačius „Neteisingas slaptažodis“ pranešimus, kaip ir jo kolega, bet Blankas galėjo naudotis tinklo implanto paslaugomis ir jo išmanymas apie sistemą augo kiekvieną sekundę. Po penkių minučių sistema pasidavė. Alfas paleido vieną video iš sąrašo datuota šia diena. Kai ir tikėjosi, pamatė greta esančio sandėlio vidų. Atsidarė sandėlio durys įėjo žmogus, dėl prietemos buvo sunku įžiūrėti kas jis toks, tačiau nekilo jokių abejonių, jog tai Darenas Jankelis.
– Kiek ta policija šniukštinės? – pasipiktino Darenas. – Man jau nervai nelaiko!
– Jie tik dirba savo darbą, – atsakė buvęs sandėlyje. – Toks protokolas. Nesivervink.
– Lengva tau sakyti, nesinervink. Mane apklausė jau du kartus! Tu sakei, kad viskuo pasirūpinta. Bretas prisipažins ir niekas nieko neklausinės.
– Bretas prisipažins. Tuo jau pasirūpinta. Tiesiog procedūros užtruko šiek tiek ilgiau, nei maniau. Susikoncentruok ties savo darbu. Daryk jį gerai ir visi paliks tave ramybėje.
– Patikėk manim, aš dirbu taip kaip nedirbau niekada anksčiau. Jeigu būtų daugiau laiko tai ir apsaugos šefu tapčiau.
– Na ir puiku.
Vyrai nutilo ir ėmė laukti. Video baigėsi.
Alfas ir Leonidas susižvalgė.
– Turinys, aiškus, – pasakė reindžeris. – Pasidaryk video kopijas telefone pažiūrėsim vėliau, o rytoj atsiųsime policiją konfiskuoti visą įrangą.
– Įdomu, kam priklauso šitas sandėlis ir kokiu tikslu buvo pastatytos kameros? – tarė Alfas. – Policijos sistema vis dar neveikia.
– Nu bet ir krienai, tame policijos komisariate dirba. Trys dienos nesugeba sunaikinti viruso ir atstatyti sistemos.
Vyrai pasidarę video kopijas išėjo iš sandėlio. Leonidas pasitelkęs savo visrakčių komplektą užrakino sandėlio duris, tuo tarpu Alfas nužingsniavo į priekį. Pamatęs pargriautą šiukšlių dėžę ją pastatė ir ėmė rinkti išbyrėjusias šiukšles.
– Ką tu čia darai? – paklausė Milininis.
– Žiūrėk, žemėlapis, – atsakė Blankas jį išlankstydamas. – Nubrėžtas maršrutas. Dabar mes žinome jų apiplėšimo planą.
– Mes dar nežinome, ar būtent šituo maršrutu rytoj važiuos šarvuotis, – nugesino jaunuolio entuziazmą reindžeris. – Tu peržiūrėk video, kuriuos nusikopijavom, galbūt sužinosi ką nors naudingo. O aš pabandysiu gauti rytdienos šarvuočio grafiką.

*****

Leonidas sustabdė fantomą prie CityBank, išlipo. Kaip tik tuo metu Erikas Baumgartneris išeidinėjo per stiklines banko duris.
– Detektyvas Leonidas Milininis, – prisitatė reindžeris personalo skyriaus direktoriui.
– Taip, aš jus atsimenu, – atsakė Erikas. – Kuo galėčiau jums padėti?
– Man reikia jūsų rytdienos šarvuočio maršruto.
– Bijau, kad jo pateikti negaliu. Banko saugumo politika. Nebent jūs turite orderį.
– Deja…
– Tuomet linkiu jums jį gauti. Ar galėčiau padėti dar kuo nors?
– Taip. Kas žino apie maršrutą.
– Aš, – atsakė Baumgartneris, bet tuoj pat paskubėjo papildyti. – Bet tik todėl kad apsaugos šefas atostogauja. Apsaugos šefas turėtų žinoti, kadangi, jis tuos maršrutus sudarė.
– Bet jis juk atostogauja.
– Maršrutai sudaromi mėnesiui į priekį, pagrindinis ir atsarginis variantas. Kompiuteris atsižvelgdamas į aplinkybes gali skirti atsarginį atėjus laikui.
– Ar kas nors gali priversti kompiuterį skirti atsarginį variantą?
– Nežinau, aš taip gerai neišmanau sistemos… Turbūt.
– Ar dar kas nors žino maršrutus?
– Banko skyriaus direktorius ir generalinis banko direktorius, turėtų turėti priėjimą prie informacijos. Bet nemanau, kad jie domėtųsi kiekvienu pervežimu. O vairuotojai sužinos tik rytoj atėję į darbą.
– Dėkoju už informaciją, jūs labai padėjote tyrimui, – atsisveikinęs reindžeris įsėdo į automobilį ir surinko Timbolio numerį, – Sveikas Mūni, man reikia rytdienos CityBank pervežimų šarvuočio pagrindinio ir atsarginio maršruto.
– Tu ką?! – atsakė balsas telefone.
– Aš nieko, – patiko Leonidas. – Tik policijos darbas.
– Tikrai?
– Taip.
– Gerai, pažiūrėsiu ką galiu padaryti.
Milininis pastatė fantomą policijos garaže ir įlipo į liftą. Keletų aukštų aukščiau į liftą įžengė komisaras:
– Šiknos! Trečia darbo diena baigiasi, negali atstatyti policijos tinklo, – komisaras pasižiūrėjo į reindžerį. – Tame yra ir tavo kaltė.
Po kelių minučių jau nusiraminęs komisaras kreipėsi į Milininį:
– Tiesa pasakius, tu kaip tik esi tas žmogus, kurį norėjau matyti. Einam į mano kabinetą, – lifto durys atsidarė ir vyrai išlipo, komisaras tęsė. – Priešingai nei daugumai tinginių neveikianti sistema manęs nesustabdo. Aš galiu dirbti taip pat efektyviai kaip ir anksčiau. Ne veltui aš tapau komisaru, – jis atidarė duris ir nuo stalo paėmęs du lapus padavė Leonidui. – Čia Breto Moringerio prisipažinimas. Va taip turi dirbti tikras policininkas. Kai tik pradės veikti sistema, paversk į skaitmeninę formą ir… Ai, ką aš čia aiškinu, tu puikiai žinai procedūra.
– Sveikinu komisare išsprendus bylą.
– To tikėjausi iš tavęs, tikiuosi kitą kartą nepavesi.
– Savaime suprantama, komisare. Aš taip pat norėjau jus matyti.
– Tikrai?
– Gavome anoniminį pranešimą, jog rytoj planuojama apiplėšti banką. Reiktų, kad jūs išskirtumėte grupę policininkų.
– Sakai anoniminį? – komisaras atsisėdo kėdėje ir susimąstė. – Aišku neveikiant policijos sistemai nieko negalima patikrinti… Aš negaliu atitraukti nuo darbo pagrindinių pareigūnų ir susilpninti miesto saugumą… Vadinasi, reiktų kad pareigūnai dirbtų viršvalandžius, o mūsų finansai ir taip prasti… Ne, negaliu…
– O jeigu apiplėšimas įvyks?
– Tuomet tirsim nusikaltimą, geriau jau grobis būtų didelis, tuomet susidomės visa tauta ir valdžia turės padidinti policijos finansavimą, – komisaras nutilo, bet pamatęs atkaklų reindžerio žvilgsnį vėl prabilo. – Gerai, padarom taip: jeigu rasi dvylika savanorių, tai aš tau pridėsiu sraigtasparnį.
– Dėkoju, komisare, – atsakė Leonidas nepatenkintas ir apsisukęs išėjo.
Komisaras žinojo, jog daugelis nuovados darbuotojų nemėgo reindžerio, todėl dabar iš pasitenkinimo trynė rankas.
Milininis liftu nusileido keletą aukštų žemiau ir patraukė į policininkų persirengimo kambarį. Vilties buvo nedaug, bet reikėjo kažką daryti.
Persirengimo kambaryje buvo daugybė policininkų, vieni vilkėjo uniformas, kiti jau pasipuošė civiliais drabužiais, treti vis dar buvo pusiau nuogi vilkėdami tik dalį uniformos arba civilinių drabužių. Įžengus reindžeriui patalpoje buvęs šurmulys tuoj pat nutilo. Mirtinoje tyloje Leonidas tarė:
– Man reikia dvylikos savanorių rytoj.
Vėl stojo tyla. Po kiek laiko ją nutraukė vienas pareigūnas, jis sėdėjo ant suoliuko apsivilkęs tik civilinėmis kelnėmis, viršutinė kūno dalis buvo nuoga, rankose laikė kojines:
– Kodėl mes turėtume tau padėti?
Stojo tyla. Pasigirdo šlepsėjimas. Iš dušo atžygiavo dar vienas pareigūnas, jis buvo nuogas ir visas šlapias. Priėjęs pirmiausiai vožtelėjo per makaulę klausimą uždavusiam policininkui, tuomet kreipėsi į Milininį:
– Kuo jūs sakėte, galėtume jums padėti?
– Seržantas Alenas Grehemas?
– Taip, jūsų paslaugoms.
– Seržante, man reikia dvylikos savanoriu rytoj.
– Bus.
Vyrai paspaudė vienas kitam ranką ir reindžeris išėjo. Jam išėjus persirengimo kambaryje kilo triukšmas.
– Kodėl tu padedi reindžeriui? – šaukė vienas.
– Tu ką ne savas? – šaukė antras.
– Išdavikas, – šaukė trečias.
Grehemas kumščiu trinktelėjo į artimiausios spintelės geležines duris, durys įlinko, vyrui suskaudo ranką, tačiau persirengimo kambaryje vėl stojo tyla.
– Vienintelis šiame pastate neprisidirbęs žmogus, turbūt yra valytoja.
– Ir naujokas, – pasakė balsas, bet Alanas į jį nekreipė dėmesio.
– Šitas laivas nuskęs, kai tik reindžeris susiruoš išvykti. Vienintelis būdas išsigelbėti patekti į reindžerio geriečių sąrašą. Tie, kurie nori išlikti padės jam dabar.
Tuomet paaiškėjo, jog savanorių atsirado daugiau nei dvylika.

—————————————————————————————————–
Klausimas skaitytojams:
Kaip savanoriams policininkams seksis vykdyti reindžerio užduotį?