Tribūna

Kai užaugsiu būsiu rašytojas

install.exe (29 dalis) 0

by


2014-06-16

install.exe

Ankstesnes dalis galima rasti:
Pirma dalis, Dešimta dalis, Dvylikta dalis, Devyniolikta dalis, Dvidešimta dalis, Dvidešimt aštunta

Betas užgesino mikroautobuso variklį ir perėjo iš vairuotojo kėdės į galą, kuris atrodė kaip mini ofisas. Iš išorės juodas mikroautobusas atrodė apgailėtinai surūdijęs. Blankui buvo nesvarbu, nei modelis, nei spalva, pirko pigiausią, galbūt net gi per daug pigų. Tačiau viduje sukrovė labai brangią įrangą.
Jaunuolis atsisėdo kėdėje patogesnėje nei vairuotojo ir ėmė maigyti klaviatūros klavišus, kompiuterio ekrane pasileidinėjo reikiamos programos.
– Ką šiandien transliuoja radijo stotys? – paklausė Betas ir užsidėjęs ausines nusijuokė iš savo pokšto.

– Nemanau, jog kas nors tikėjosi gauti smūgį nuo droido, – pasakė ausinės daktaro balsu.
– Kaip tik ta radijo stotis, kurią noriu klausytis, – apsidžiaugė Blankas.
Transliaciją truko ilgai ir didžiąją laiko dalį sudarė tiesiog kvėpavimas, kadangi dirbantys žmonės nenorėjo blaškytis kalbomis. Betas stumdamas laiką iš spintelės išsitraukė revolverį neskubėdamas užtaisė, pasidėjo šalia monitoriaus. Kiek pagalvojęs išsitraukė pistoletą, išardė, išvalė, sutepė, surinko užtaisė. Pasidėjo šalia revolverio.
– Jis ruošiasi keliauti į Ozeloną, – pasakė ausinės asistento balsu.
– Nieko sau brolelis, – nusistebėjo Blankas. – Mes nespėjom susidraugauti, o jis jau bėga.
Jaunuolis suvedė planetos pavadinimą į kompiuterį ir ėmė skaityti, kas tai per planeta, skaitydamas garsiai komentavo:
– Hm… pasirodo norint turėti automobilį, reikia gauti imperatoriaus leidimą… Tik nusipirkau, nejaugi turėsiu parduoti? Hm… Ir kokio galo tau ten prireikė?
– Čia, tie banditai, už kuriuos Prezidentas pažadėjo šimtą milijonų, – pasakė ausinės asistento balsu.
– Įdomu, ar Alfas pasidalintų su savo broliu prizu, jeigu pagautų Mirtiną aštuonetą? – filosofavo Betas. – Šimtas milijonų sąjungos kronų. Ką veikti su tokiais pinigais paprastam piliečiui kaip aš? O dabar kai daktaras ir asistentas žino apie premiją, ar jie patys nepuls ieškoti? – jaunuolis pakėlė revolverį ir jo vamzdį priglaudė sau prie lūpos. – Galbūt reiktų įsitikinti, kad jie neieškos?
Daktarui baigus darbą, daugiau nieko įdomaus Blankas neišgirdo ir ėmė stebėti duris laukdamas kada jo brolis išeis.
Alfas atidarė duris apsidairė, perėjo į kitą gatvės pusę. Betas kiek pagalvojęs padėjo revolverį, pasiėmė pistoletą prisisuko duslintuvą ir jau ruošėsi išlipti iš automobilio, kai jam netikėtai šalia vėl atsirado jo brolis.
Betas atsisėdo į krėslą ir ėmė laukti. Rodos Alfas irgi kažko laukė.
– Galbūt aš dar turėčiau paklausyti kokios nors radijo stoties? – iškėlė klausimą mikroautobuso savininkas ir greitai puolė ieškoti. Jo nuostabai rado ne tik garsą, bet netrukus pamatė ir vaizdą. Pustamsiame sandėlyje ginčijosi du žmonės.
Alfui pasišalinus, Betas užstatė įrašymą ir, išlipęs iš automobilio, nėrė pro duris virš kurių kabėjo klinikos logotipas. Jaunuolis greitai užšuoliavo laiptais į trečia aukštą, laiptai girgždėdami tarsi perspėjo apie ateinantįjį.
Blankas atidarė klinikos duris. Dvi seselės pakėlė galvas prie registratūros, tačiau taip ir nespėjo nieko pasakyti. Betas išsitraukė pistoletą ir spustelėjo gaiduką du kartus. Koridoriumi nuėjo iki kabineto, atidaręs duris dar kartą spustelėjo gaiduką, asistentas nuvirto nuo kėdės sukeldamas triukšmą. Atsidarė kitos kabineto durys, išgirdęs triukšmą daktaras atėjo pasidomėti kas atsitiko ir gavo kulką tiksliai į tarpuakį.
– „Headshot!“ – pasakė mintyse jaunuolis. – „Jau visi, ar dar kas nors pasislėpė?“
Betas įžengė į tarnybines patalpas, ten prie stalo sėdėjo du kareiviai ir lošė kortomis, šalia pasidėję ginklus.
– „Kaip neprofesionalu, “ – pagalvojo Blankas, spausdamas gaiduką dar du kartus.
Daugiau nieko neradęs Betas sugrįžo į savo juodąjį mikroautobusą ir nuvažiavo kosmouosto kryptimi.

*****

Olintas žingsniavo apsirengęs tuo pačiu kostiumu kaip ir atvyko. Tiesa, leitenantas į Serpentiną atvyko tuščiomis, tačiau dabar jau nešėsi nedidelį krepšį. Jis nežinojo ką su tuo krepšiu daryti. Informaciją, kurią sužinojo visai neseniai rodė, jog Ozelonas visiškai nepanašus į Serpentiną, taigi, drabužiai ir daiktai, kuriuos čia įsigijo ten greičiausiai visai ne tiks. Panalas turėjo atrodyti madingai, bet neiššaukiančiai, svarbu neišsiskirti iš minios. Krepšį, galima palikti saugojimo kameroje, bet jis nežino ar dar grįš į šią planetą. Jeigu grįžtų kelių mėnesių bėgyje, tai šitas krepšys labai pagelbėtų.
Kieme, kuris įsikūrė klinikos pastato vidinėje dalyje jo laukė mėlynas mikroautobusas. Leitenantas būtų norėjęs pilko – praktiškai nepastebimas automobilis, juodas irgi neblogai. Aišku, mėlynas tikrai geriau nei ryškiai geltonas, vis dėl to jaunuolis manė, jog spalva galėtų būti ir tamsesnė.
Atsidaręs vairuotojo duris, numetė krepšį į keleivio vietą. Užvedė variklį ir privažiavo prie vartų. Iš lauko pusės vartai atrodė lyg namo siena, neįmanoma buvo pastebėti skirtumo, jei nežinai ko ieškai, iš vidaus vartai atrodė kaip permatomas stiklas.
Iš skersgatvio atėjo Alfas ir sustojęs prie juodo mikroautobuso ėmė lūkuriuoti.
– Ne jaugi dabar vyksta koks nors veiksmas? – paklausė savęs Panalas, išjungęs variklį jis parėjo į mikroautobuso galą, kuriame buvo surinkta moderniausia sekimo ir pasiklausymo įranga. Juokinga pagalvoti, kad Ozelone tokia įrangą reikės montuoti į karietą. O jeigu Olintas atvyks anksčiau nei kita komandą, tai montavimo darbus turės atlikti pats.
Netrukus ekrane pasirodė du besiginčijantys vyrai tamsiame sandėlyje.
– Pasirodo čia vyksta spektaklis, o aš jau būčiau išvažiavęs ir jo nepamatęs.
Ginčas nutilo, atsidarė durys į sandėlį įžengė trečiasis, galvos judesiu pasisveikino.
Pirmasis ant stalo patiesė žemėlapį ir flomasteriu braižė maršrutą bei apskritimais pažymėjo svarbiausias vietas. Kiti klausė, linksėjo, uždavė keletą klausimų. Pasitarimui pasibaigus jie išėjo po vieną kas kelias minutes: paskutinis atėjęs – išėjo pirmas. Pirmasis susilankstė žemėlapį ir įsidėjo į savo švarko vidinę kišenę ir išėjo paskutinis.
– Žemėlapis! – pasakė Olintas ir sėdo į vairuotojo krėslą. Gatvėje įtartinų asmenų nebuvo, todėl paspaudęs mygtuką išvairavo mikroautobusą ir nuvažiavo tolyn.
Važiuojant pro Pirmąjį automobilis pypsėjimu pranešė, jog šis žmogus turėjo implantą, o tai reiškė, kad dabar automobilis galės jį aptikti bet kur kelių kilometrų spinduliu. Pasisekė, jog važiuojant normaliu greičiu automobilio įranga sugebėjo aptikti. Kitu atveju būtų tekę kur nors sustoti ir laukti kol žmogus pats praeis pro šalį. Kadangi, žmogus eina gerokai lėčiau, nei automobilis važiuoja, tai suteiktų daugiau laiko skenavimui atlikti. Pats blogiausias atvejis, jeigu žmogus neturi nei implanto, nei jokio mobilaus įrenginio, tuomet tektų sekti pačiam arba mėginti prikabinti blakę.
Panalas pavažiavo spėjamu žmogaus ėjimo maršrutu ir sankryžoje pasukęs į dešinę sustojo. Ant automobilio vairo esančiame ekrane stebėjo raudono taško judėjimą. Pirmasis priėjo sankryžą, kurioje mikroautobusas pasuko į dešinę po penkiolikos minučių, perėjęs gatvę jis užsuko į kavinę.
Leitenantas suprato, jog dabar laikas veikti. Užsimetė antkaklį ir nuskubėjo į kavinę.
Antkaklis – tai Oktagono sukurtas prietaisas, kuris kaip sako pats pavadinimas dedasi ant kaklo. Antkaklis gali pakeisti žmogaus visos galvos išvaizdą suformuodamas trimačę projekciją, kaukę ant žmogaus galvos. Kaukės tokios kokybiškos, jog sugeba apgauti ne tik žmogaus akį, bet ir skaitmenines sistemas. Aišku, antkaklis tik sukuria vaizdą, o netransformuoja jo dėvėtoją, todėl atrodo tikroviškai tik tol kol niekas nebando paleisti galvos. Bandant paleisti pirštai gali prasmegti ore, nes plaukai, nosis ar žandas visada bus šiek tiek kitoje vietoje nei atvaizduoja kaukė.
Olintas atėjo prie kavinės. Tai buvo viena iš tų kavinių, kur žmonės pirko kavą išsinešimui, o ne pasimėgavimui patalpų viduje. Kavinėje stovėjo trys apvalus staliukai su keturiomis kėdėmis aplink, vienas iš jų buvo užimtas. Leitenantui pasisekė, kavinėje buvo net aštuonių žmonių eilė, o Pirmasis eilėje stovėjo paskutinis.
Panalas apsimetė, jog eina į tualetą ir visiškai atsitiktinai atsitrenkė į pirmąjį, greitu rankos judesiu iš vidinės kišenės ištraukė žemėlapį, kita ranka glostydamas Pirmojo kostiumą, lyg norėdamas ištaisyti kur suglamžė ar išpurvino. Užsikišęs žemėlapį sau už kelnių Olintas nuėjo į tualetą. Kas toliau? Leitenantas apsidarė. Tualetas turėjo langą, nedidelį, bet pakankamą, jog jis galėtų išlipti.
Panalas atsidarė langą iššoko lauk ir nubėgo į mikroautobusą. Išlankstęs žemėlapį, pakišo jį į kopijavimo aparatą. Aparatas pyptelėjo ir išspjovė identišką kopiją. Olintas nusimetė švarką, ant antkaklio paspaudė mygtuką pasikeisdamas veidą į kitą. Nebuvo laiko žaisti pilną persirengimą, reikėjo skubėti. Pagriebęs žemėlapį nužingsniavo link kavinės, greitai, bet nebėgdamas, kad neuždustų. Prie kavinės atsidūrė kaip tik tuo momentų, kai Pirmasis išeidinėjo. Įkišti ką nors į kišenę yra visuomet sunkiau, nei išimti, tačiau principas išlieka tas pats. Stuktelėjimas visai kitoje pusėje nei ten kur mikliai dirba pirštai, nukreipia žmogaus dėmesį ir jutimo centrus. Stipresni pojūčiai užgožia silpnesnius ir žmogus nieko nepastebi.
Būtų keista, jeigu atlikęs darbą Olintas tiesiog apsisuktų ir išeitų iš kavinės, todėl atstovėjo, kelių žmonių eilę ir nusipirko puodelį kavos.
Grįžęs atgal į mikroautobusą paėmė iš spausdintuvo paėmė žemėlapio kopiją suglamžė, kad neatrodytų kaip naujas, tuomet tvarkingai sulankstė. Nuvairavo mikroautobusą atgal link klinikos, apsidairė, iššoko iš mašinos ir įmetė žemėlapį į prie skersgatvio stovinčią šiukšlių dėžę. Kiek pagalvojęs spyrė į šiukšlių dėžę ir ši nuvirto paberdama ant šaligatvio šiukšles.
– „Jeigu Alfas neras žemėlapio, tai aš jau niekuo negaliu padėti“, – pagalvojo Panalas ir įšokęs į mikroautobusą nuvažiavo kosmouosto link.

——————————————————————————————————-
Klausimai skaitytojams:
Ar Alfas ras žemėlapį? Ar jį pavogs kas nors kitas?
Kokia naudinga informacija yra žemėlapyje?