Tribūna

Kai užaugsiu būsiu rašytojas

install.exe (23 dalis) 1

by


2014-04-28

Uncategorized

Ankstesnes dalis galima rasti:
Pirma dalis, Šešta dalis, Šešiolikta dalis, Dvidešimt antra dalis

Laima retai kada pati dalyvaudavo verslo sandėriuose, tačiau kai pasitaikydavo proga, niekada neatsisakydavo. Kaip ir dabar. Bažnyčios priėmimo patalpoje priešais ją sėdėjo Kvekas Hormazukas – tipinis klientas. Kvekas buvo vienos iš Paskluso planetų grupės mafijos šeimų trečiasis asmuo. Esiminis žodis „buvo“. Vieną rytą pabudęs suprato, jog teisėsauga labai atkakliai mina ant kulnų, o jaunesni mafijos šeimos nariai kėsinasi į jo poziciją ir, kad pasiektų tikslą, panaudos bet kokias priemones. Taigi, Kvekas ištraukė banką ruoštą juodai dienai ir dėjo į kojas.
Mėtydamas pėdas kaip tik sugebėjo jis atvyko į Ozeloną.

– Elifeletai Timovėjavičiau, – kreipėsi pranašė į savo svečią, padėdama storoką knygą įrištą odiniais viršeliais. – Čia jūsų biografija iki praėjusios savaitės. Jinai gana nuobodi, bet primygtinai siūlau perskaityti. Čia jūsų raktai, – paaiškino toliau padeda raktų ryšulį. – Nuo namo Leltoko miestelyje ir nuo dviračio.
– Dviračio? – nesupranto Kvekas.
– Ozelono imperatorius draudžia turėti automobilius asmeniniams tikslams. Galite rinktis tik tarp dviračio ir parklio.
– Parklys – tai tas padaras su šešiomis kojomis, panašus į arklį?
– Tas pats.
– Tuomet geriau dviratis.
– Žinojau, kad jūs ne gyvūnų žmogus. Čia jūsų dokumentai, – Laima ant stalo padėjo voką. – Gimimo liudijimas, transporto mėnesinis, atsiskaitymo kortelė, darbo pažymėjimas.
– Sako, kad jūsų dokumentų neįmanoma atskirti nuo tikrų? – Kvekas išsitraukė iš voko vieną dokumentą ir ėmė jį tyrinėti su padidinamuoju stiklu.
Pranašė atsistojo priėjo prie lango:
– Todėl, kad jie yra tikri.
– Turite biurokratą savo kišenėje? – pasmalsavo Hormazukas, tačiau nesulaukęs atsakymo uždavė kitą klausimą. – Girdėjau, kad vienas žmogus buvo sugautas ir nužudytas su jūsų dokumentas.
– Penki.
– Kaip sakote?
Pranašė pasitraukė nuo lango ir priėjo prie stalo:
– Buvo nužudyti penki žmonės. Mes suteikiam dokumentus, bet nedarome plastinės operacijos. Jeigu priešai pažįsta pagal suknistą marmuzę mes neatsakingi. Mes rekomenduojame neišvykti iš planetos mažiausiai metus. Jeigu žmonės nesilaiko mūsų rekomendacijų… Tiesa pasakius, po paskutinio įvykio mes nusprendėm, jog verslui naudingiau, jei rekomendacijų nesilaikančius klientus nužudome patys, – Laima pasilenkė per stalą, Kvekas tarsi vežlys įtraukė kaklą.
– Savaime suprantama…
– Puiku, traukinys į Leltoką išvyksta už dviejų valandų. Rekomenduoju papietauti „Grikinėje“. Laimingo naujo gyvenimo.
– Dėkoju, – pasakė Hormazukas ir atsistojęs patraukė link durų.
– Jūsų pinigai – mums geriausia padėka.
„Tai jau tiesa,“ – pagalvojo buvęs mafijozas, už dokumentus sumokėjo bene ketvirtadalį viso juodos dienos banko, jei dokumentai buvo tikri, kaip žadėjo, matyt, jie verti tos sumos. Viena yra sukurti popiergalį, kuris galioja vienoje planetoje, visai kitą įsilaužti į sistemą ir sukurti skaitmeninį dokumentą, kuris galioja visoje Sąjungoje.
Uždaręs priėmimo kambario duris Kvekas atsikvėpė lengviau. Niekada gyvenime jis nebijojo iki šiandien. Net kai nusprendė dėti į kojas, tai buvo praktiškas sprendimas – jis norėjo gyventi, tačiau perspektyvos nesišvietė. Tačiau vos prieš keletą minučių… Ta pranašė turėjo kažką šetoniško, tarsi pats blogis žvelgtų į tavo sielą. Neįtikėtina, jog visa planeta garbino šėtoną… Nors…
Vilhelmas pralėkė pro išeinantį Hormazuką ir įėjo priėmimu kambarį:
– Aš noriu pasitarti dėl Dangaus Džiaugsmo Festivalio… – pradėjo Petru, bet pamatęs, kad Laima nesiklauso pasekė jos žvilgsnį. Pranašė žiūrėjo į nedidelę mielą baltą vazelę su mėlynais ornamentais. – Ar kas nors atsitiko?
– Noriu atsigėrėti vaza, kol jinai dar nesudužo.
– Nesudužo? – pasitikslino Vilhelmas. Gyvenant su pranaše nuolatos pasitaikydavo tokių keistų situacijų, tačiau jis niekada nežinojo kaip teisingai reaguoti.
Kartą net gi buvo panaši situacija su lėkšte. Tuomet Vilhelmas paklausė: jeigu Laima žino, kad lėkštė suduš, tai kodėl jos neišgelbėja. Į ką mergaitė atsakė, kad neįmanoma išgelbėti daikto, kuriam lemta sudužti – jis vis tiek suduš, nesvarbu ar tai atsitiks po minutės, po metų ar po dešimties. Tuomet Petru paklausė: o kaip su žmogumi? Laima susimąstė, galiausiai atsakė, kad jei žmogus geras, verta pamėginti…
– Gult, – su komandavo pranašė ir griuvo ant grindų.
Vilhelmas atsiliko vos sekundę nuo pranašės. Jeigu Laima būtų liepusi šokti nuo tilto, jis šoktų. Petru ne visuomet suprato, ką ar kodėl pranašė daro, tačiau ne kartą įsitikino, jog viskas galiausiai išeina į gerą.
Pirmiausiai pasigirdo dūžtantis lango stiklas, o po akimirkos ir vazelė subyrėjo į mažas dalis. Vilhelmas išsitraukė iš kišenės švilpuką ir supūtė iš visų jėgų. Į švilpimą apsauga sureagavo iš karto. Kažkur pasigirdo greiti žingsniai, kiek vėliau šūkavimai ir šūviai.
Į patalpą įbėgo vienas apsaugininkas su šautuvu.
– Snaiperis, – pasakė Laima. – Holsteno viešbutis, trys šimtai penktas kambarys, po dviejų valandų.
– Supratau, – atsakė apsauginis ir išbėgo.
Šiandien dar vienas snaiperis liks be galvos.

——————————————————————————

Klausimas skaitytojams:
Ar įmanoma nužudyti Laimą? Jei taip, tai kaip?


Comments

  1. mergaitė 🙂