Tribūna

Kai užaugsiu būsiu rašytojas

install.exe (21 dalis) 0

by


2014-03-31

Uncategorized

Ankstesnes dalis galima rasti:
Pirma dalis, Penkta dalis, Septinta dalis, Devinta dalis, Dvylikta dalis, Trylikta dalis, Penkiolikta dalis, Septyniolikta dalis, Devyniolikta dalis Dvidešimta dalis

Leonidas iš ryto įžengė į policijos nuovadą ir iš karto jį apėmė nerealumo jausmas, kad kažkas ne taip. Trūko įprasto šurmulio. Neūžė kondicionieriai. Nebarškėjo klaviatūros. Nestenėjo spausdintuvai. Budintis pareigūnas užsikėlęs kojas ant stalo knarkė. Reindžeris priėjo ir numėtė pareigūno kojas. Pareigūnas kaip mat pašoko ir bandė išsitraukti ginklą iš neegzistuojančio dėklo. Po akimirkos jis susigaudė kur randasi ir nepatenkintas apsidairė:
– Ko čia kabinėjiesi Milinini?
– Tu miegi darbe.
– O ką man daryti? Policijos tinklas neveikia. Mes nieko negalim padaryti. Tie kam nereikia budėti gatvėje išėjo namo.
– Ir senai taip?
– Tinklas lūžo prie kokią valandą.
– Aišku, – atsakė Leonidas ir patraukė prie lifto. Liftas rodės veikia be jokių sutrikimų.

Užkilo į devintą aukštą. Įžengė į 913 kabinetą. Alfas jau sėdėjo prie kompo.
– Nėra tinklo, – pasisveikino reindžeris.
– Gerai, kad nebuvau prisijungęs su implantu. Sprendžiant iš to kas darėsi kompiuteriui, policijos tinklą užpuolė kažkoks virusas.
– Sakai virusas? Įdomu. Reikia nueiti į IT skyrių.
– Kaip manai, kiek laiko reikės laukti kol sutvarkys?
– Daugelis policininkų išėjo namo. Matyt, maža tikimybė, jog sutvarkys šiandien.
– Tai bet… Aš negaliu naudotis policijos baze… Kaip man ištirti bylą?
– Pasiimk laisvą dieną. Pailsėk.
– Teisingumas neturėtų niekada ilsėtis.
Milininis gūžtelėjo pečiais:
– Tu kaip nori, aš leidžiuosi į IT skyrių.
– Juk visos bylų kopijos saugomos Archyve!
– Na… Taip, bet ten vis tiek niekas nesilanko.
– O turėtų. Visi policininkai galėtų kuo puikiai dirbti turėdami popierines kopijas!
– Tu tikrai ruošiesi keliauti į Archyvą?
– Žinoma, tai vienintelis būdas šiandien padaryti ką nors naudingo.
– Sėkmės, – palinkėjo reindžeris ir patraukė link lifto.
Nusileido penkiais aukštais žemiau. Išlipęs iš lifto prispaudė savo pažymėjimą ir įžengė į IT skyrių. Dešimt žmonių žiūrėjo į savo monitorius ir aktyviai barškino klaviatūras, niekas nekreipė dėmesio į svečią. Leonidas pabeldė į duris. Po kiek laiko vienas pasuko galvą nuo ekrano:
– Reindžeris Milininis? Kuo galėtume padėti?
Leonidas nužingsniavo prie atsiliepusio:
– Norėčiau pasiteirauti ar spėjote padirbėti prie naktį atvežtų droidų bei kompiuterių iš nusikaltimo vietos. Ir kas čia su tinklu atsitiko?
– Norėjome pažiūrėti kas yra jūsų nusikaltimo vietoje esančiame kompiuteryje, bet iš jo išsiveržė kažkoks baisus, mums nežinomas virusas ir nulaužė visą tinklą.
– Argi nėra policijos tinklas dubluojamas? Kodėl nepaleidžiate atsarginio?
– Bijome, kad paleidus atsarginį virusas jį irgi sudoros. Neverta rizikuoti kol nesukursime antiviruso. Mes tikimės sukurti antivirusą artimiausiu metu, bet tai gali užtrukti.
– Ar tuomet galėčiau pasiimti kompiuterį iš nusikaltimo vietos?
– Aš nerekomenduočiau to daryti, tas virusas gali nulaužti bet kokį tinklą, o jeigu pateiks į laisvę visa planeta gali likti be ryšio.
– Aš jį nunešiu pas specialistą, jūs kaip suprantu vis tiek nieko negalite padaryti, o greitis yra svarbus bylos tyrime.
Nepatenkintas ITišnikas susiraukė:
– Jūs prisiimate atsakomybę už visas pasekmes.
Leonidas pasiėmė kompiuterį galvodamas: „Mūnis buvo teisus, reikėjo kompiuterį palikti jam. Šie vaikai vis dar žaidžia mėgėjų lygoje.“

*****

Kad Archyvo neįmanoma sumaišyti su jokiu kitu pastatu Alfas suprato vos tik jį pamatęs. Tai buvo maždaug penkiaaukščio dydžio betoninė piramidė. Šašas miesto veido pakraštyje. Pastatas neturėjo nei vieno lango ir tik vienas duris pro kurias sunkvežimis pravažiuotų be problemų.
Blankas pastatė automobilį ir patraukė prie pastato. Pasirodo tos didžiulės iš toli matomos durys iš tiesų buvo medinės ir labai lengvai atsidarė, tačiau veriamos girgždėjo baisiau nei signalizacija skirta vagims atbaidyti. Jei šalia būtų kapinės, visi lavonai tikrai prisikeltų.
Alfas koridoriumi nužygiavo toliau kol pateko į didžiulę patalpą. Dešinėje pusėje dulkes rinko keturi stalai kiekvienas savo kompanijoje turintis po dvi kėdes. Jie greičiausiai skirti norintiems nagrinėti dokumentus, tačiau sprendžiant iš dulkių sluoksnio senokai jų niekas nelietė, net ir valytoja.
Kairėje pusėje stovėjo vienas stalas su kompiuterio ant jo. Prie stalo sėdėjo sena, susiraukšlėjusi lyg razina moteriškė ir skaitė popierinę knygą, pamiršusi visą pasaulį.
Priešais išsirikiavo daugybė aukštų lentynų, tarp kurių buvo paliktas vos pusės metro tarpas. Apkūnesnis žmogus tikrai niekaip nepareitų.
Be ypatingos išvaizdos Archyvas dar turėjo ir specifinį kvapą, kurio neįmanoma sutikti jokioje kitoje vietoje – mirštančio popieriaus kvapą. Stovint patalpoje visiškai tyliai praktiškai galima buvo girdėti dūlančio popieriaus garsus, kai kokios nors ataskaitos lapo kraštelis virsdavo dulkėmis.
Alfas priėjo prie stalo ir atsikrenkštė. Moteriškė įkišo žymeklį į knygą ir pakėlė akis į klientą:
– Kuo galėčiau padėti vaikeli?
– Noriu bylos apie Bretą Mortingerį ir viską ką turite apie banko šarvuočių užpuolimą.
– Mortingeris turėtų būti prie M raidės, o apie šarvuočius turėtų būti daug, – atsakė moteriškė.
Ji dviem rodomaisiais pirštais rankas kilnodama beveik iki savo nosies ėmė spausdinti. Tas siaubingas procesas truko gana ilgai. Baigusi spausdinti moteriškė pasitaisė akinius ir ėmė skaityti kažką ekrane.
Sugirgždėjo atidaromos Archyvo durys. Alfas atsisuko laukdamas kas pasirodys iš koridoriaus, tačiau niekas nesirodė. Turbūt pasigirdo, pagalvojo pareigūnas.
Atsikosėjęs spausdintuvas išspjovė popieriaus lapą. Moteriškė paėmė lapą iš spausdintuvo ir padavė Alfui:
– Čia kodai visų bylų. Reikia žiūrėti pagal raidę, po to pagal numerį. M raidė pačiame gale. Aš jus palydėsiu.
– Ačiū, nereikia, rasiu pats.
Rodos moteriškė apsidžiaugė išgirdusi tokius žodžius, pasiėmė į rankas knygą ir tuoj pat viską pasaulyje pamiršo.
Alfas perskaitė kodus ir nuėjo tiesiai ties antra lentyna ant kurios kabėjo didžiulė B raidė. Klausytis savo žingsnių melodiją atrodė kažkodėl labai kraupu. Lyg būtum koks nusidėjėlis įsiveržęs į šventovę. Blankas sustojo. Iš lentynos iškrito viena byla. Alfas pakėlė norėdamas gražinti ją į vietą, bet tuomet perskaitė pavadinimą: Mirtinas Aštuonetas.
„Tau čia ne vieta“, – pagalvojo pareigūnas. – „Kodėl tave kažkas paliko prie B raidės? Ką gi, einu kaip tik į tą pusę, galėsiu padėti tave į vietą“.
Žingsniuodamas toliau Alfas susidomėjo: ką vis dėl to jis nešasi rankose? Atsivertė ten kur buvo užkištas skirtukas ir perskaitė: Penkiasdešimties sunkvežimių bylą. Pavadinimas jam nieko nereiškė, todėl akimis greitai permetė puslapį ir net nepajautė kaip sustojo, kai jo akys užkliuvo už žodžių: pavogtas šarvuotis.
Blankas tuoj pat puolė skaityti viską nuo pradžių, vis augant susidomėjimui jis nepajautė kaip atsisėdo ant grindų.
Prieš maždaug šešiasdešimt metų grupuotė pasivadinusi grėsmingų pavadinimų Mirtinas Aštuonetas pagrobė šarvuotį pilną deimantų už maždaug tris milijardus. Byloje buvo prisegti žemėlapiai, pažymėtas šarvuočio judėjimo maršrutas. Įvažiavęs į Pabėgimo tunelį šarvuotis dingo.
Policininkai turėjo anonimo pranešimą apie nusikaltimą, todėl sekė šarvuočio judėjimą nuo pat pradžių. Tačiau kai iš tunelio turėjo išvažiuoti šarvuotis, iš jo vienas po kito išvažiavo penkiasdešimt vilkikų. Supratę kas atsitiko policininkai puolė vaikytis vilkikų vairuotojus lyg pasiutę. Sugavo ir apklausė keturiasdešimt devynis vairuotojus. Visi jie tvirtino tą patį: jie buvo pasamdyti nuvežti krovinį nurodytu maršrutu.
Kai policininkai norėjo patikrinti krovinius, visur jie rado banditų ženkliuką „M8“ įvairių spalvų dažais užtepliotą ant tuščių medinių dėžių.
Kur dingo šarvuotis ir kas ištiko šarvuočio komandą neaišku iki šios dienos.

———————————————-
Klausimai skaitytojams:
Kas dar nukentės nuo viruso?
Ar Alfas suras pavogtą šarvuotį?