Tribūna

Kai užaugsiu būsiu rašytojas

install.exe (20 dalis) 0

by


2014-03-27

install.exe

Ankstesnes dalis galima rasti:
Pirma dalis, Penkta dalis, Septinta dalis, Devinta dalis, Vienuolita dalis, Dvylikta dalis, Trylikta dalis, Penkiolikta dalis, Septyniolikta dalis, Devyniolikta dalis

Nors „Sevilijoje“ kaip ir „Sentinental“ vietoj padavėjų dirbo droidai, tačiau tai buvo visai kitokia įstaiga. „Sevilija“ įsikūrė studentų miestelyje, todėl ji buvo skirta romantiškiems pasisėdėjimams. Beveik visi stalai – apskriti dviviečiai, ant jų stovėjo vazelės su gėlėmis. Aplinkui dominavo įvairūs rožiniai ir violetiniai atspalviai.
Leonindas čia prie vietinės kompanijos tiko nedaugiau nei „Sentinental“. Įžengęs į kavinę reindžeris susikuprino, tarsi metų našta būtų prislėgusį jo pečius. Kiek pasidairęs nutūpė prie vieno stalo, kadangi visi kampiniai buvo užimti ir prie jų vyko įtartinas veiksmas, Milininis pasitenkino tuo, kad galėjo stebėti duris ir didesnę dalį salės.

Prie kliento tuoj pat priėjo violetinis droidas:
– Norėsite paskaityti meniu ar žinote iš karto ko norėsite užsisakyti?
– Alaus.
– Mes turime tik Kviksterio rūšį.
Reindžeris susiraukė. Dviejų laipsnių alus? Tai gal geriau užsisakyti kokteilį? Ir vis dėl to atsakė:
– Tiks.
Prie staliuko prisėdo Raišydas Timbolis:
– Tikiuosi nesiruoši man pasipiršti, nes mano atsakymas bus – ne.
Leonidas nusišypsojo:
– Ne, bet mano priežastis pakankamai rimta.
– Jeigu norėjai mane pavaišinti vakariene, galėjai pasikviesti į „Kepsnių rūmus“.
– Šita vieta man nepatinka taip pat kaip ir tau, tačiau turi priežastį būti būtent čia.
– Ir ta priežastis yra?
– Apsidairyk aplinkui. Turėtum pats suprasti.
– Hm… – susimąstė Mūnis. – Padavėjai droidai?
– Būtent.
Prie staliuko priėjo droidas ir pastatęs alaus bokalą kreipėsi į Timbolį:
– Ar norėsite ką nors užsisakyti?
– Ką turite iš karštų patiekalų?
– Kiaušinienę, koldūnus ir spageti.
– Dvigubą porciją spageti ir alaus.
Droidas priėmęs užsakymą nuėjo.
– Čia tikrai ne mano droidai, – pasakė Raišydas.
– Aš to ir nesakiau. Tai vienintelė vieta, kurioje belikusi didelė droidų koncentracija.
– Tu tikiesi, jog šiuos droidus pavogs?
– Vakar pavogė „Sentinental“ personalą.
– Pavogė? Kaip??
– Nežinau. Todėl tave ir pasikviečiau. Iš pradžių droidai, dirbo kaip ir turėtų. Tačiau atėjus laikui viską paliko ir tiesiog išėjo.
– Kažkas turėjo pasiųsti komanda.
– Aš stebėjau visą aplinką. Vienintelis įtartinas žmogus toje įstaigoje buvau aš pats. Apsidairyk aplinkui, vieninteliai netinkantys šioje aplinkoje esame mes. Visi kiti ragauja kokteilius ir burkuoja.
– Komanda nebūtinai reikia siųsti iš vidaus. Sienų storis gi ne metras švino. Iš lauko kuo puikiausiai turėtų suveikti.
– Ar atėjus laikui galėsi juos sulaikyti?
– Sulaikyti?
– Na… nežinau… Kontroliuoti. Išjungti.
– Yra taip vadinamas superkodas, kuriuo galima išjungti droidą.
– Ir tu tą superkodą žinai?
– Gal tiksliau reiktų sakyti slaptažodis – kiekvienam droidui jis gali būti unikalus.
– Tai reiškia sužinoti – jokių šansų?
– Na kodėl? Žmones tinginiai, dažnai palieka standartinį nustatytą gamintojo, mums tereikia sužinoti gamintoją ir galbūt mums pasiseks.
– Tai man atlikti kokį nors aukojimo ritualą dievams, ar kaip?
Mūnis nusišypsojo:
– Tu užkalbinsi droidą. O aš jį apžiūrėsiu. Dažniausiai gamintojo kodas būna ant kaklo, tačiau kartais gamintojai jį įspaudžia ant užpakalio arba pažastyje.
Prie staliuko priėjo droidas ir išdėliojo Raišydo užsakymą.
– Gal galėtumėte išvardinti šio patiekalo cheminę sudėtį? – pasiteiravo Milininis, tuo tarpu Timbolis atsistojęs atidžiai apžiūrėjo padavėjo kaklą ir nieko ten neradęs pasilenkė ties vieta, kur pas žmones būna sėdimoji, galiausiai patenkintas grįžo į savo vietą.
– Ar norėsite užsisakyti dar ką nors? – pasitikslino padavėjas.
– Gal galėtum minutę palaukti, – atsakė Mūnis, kažką įnirtingai minkydamas telefone. – Taip… RF10LKS101 konsolę.
Droidas atlaužė savo pirštą ir ten pasirodė jungtis. Raišydas patenkintas prisijungė telefoną:
– Prašom pilnas valdymas. Ko norėtum?
– Kol kas nieko.
Timbolis atjungė savo telefoną ir droidas nuėjo aptarnauti kitų klientų.
– Taip paprastai? – stebėjosi reindžeris.
– Kai suradau kodą, supratau, kad jį pagamino „Robotikos Faktorius“, kuris prieš du metus bankrutavo. Aš nupirkau visus jų kompiuterius ir dabar žinau visus jų slaptažodžius.
– Aš galvojau, kad slapta informacija ištrinama.
– Kaip lengvai ištrinama, taip lengvai ir atstatoma. Tu galvoji, kad man kam nors reikia tūkstančio kompiuterių? Pirkau tik dėl slaptažodžių.
– Gerai, mes turime vieną droidą, o kaip su kitais?
– Jie visi valdomi tuo pačiu kodu.
– Ar tai nėra nesaugu?
– Gal. Šiek tiek. Bet įsivaizduok, jeigu mano sandėlyje droidai vietoj to kad krautų imtų daužyti krovinius. Jeigu reiktų išjunginėti kiekvieną individualiai būtų didelė žala.
– Jeigu jau prakalbom apie krovinius…
– Taip, „DLNP transportas“. Kai man paskambinai, tai krovinio jau nebuvo, bet iš karto nesupratau. Tik vėliau pagalvojau, kad tai keista. Jie atvažiavo su krovikais, tarsi, žinodami, jog pats pakrauti jų krovinio negalėsiu.
– Gal atsimeni kompaniją?
– „Astros transportas“ – jie vieninteliai nuomoja savo sunkvežimius kartu su krovikų komanda. Grįžęs paieškosiu įrašo, gal net pasiseks ir matysis visas sunkvežimio numeris. Gaila, nepagalvojau apie tai anksčiau.
Raišydas iš kišenės išsitraukė dar vieną telefoną ir pasidėjo jį ant stalo. Telefono ekrane mirksėjo įvairūs taškeliai, kartais juos sujungdavo linijos.
– Kas čia? – pasiteiravo reindžeris.
– Radaras. Vizualizacija, kaip signalai iš serverio vaikšto droidams ir atgal. Turėtume iš karto pastebėti, kai signalas bus pasiųstas iš šono.
Aptarę svarbiausius reikalus vyrai ėmė kalbėti apie sportą, naujieną, gerus prisiminimus. Laikas net ir norėdamas negalėjo sustoti, sekundės bėgo viena paskui kitą virsdamos minutėmis, kurios savo ruožtu virto valandomis. Nors abu vyrai ir laukė, tačiau momentas, kai radaro ekranas nušvito žaliai abiem buvo netikėtas.
– Prasideda, – pasakė Raišydas.
Suvibravo Leonido telefonas, reindžeris pamatęs, jog skamba žadintuvas, susinervinęs jį išjungė.
Padavėjai baigė savo darbus ir ramiai ėmė žygiuoti durų link.
– Ar man juos išjungti? – pasiteiravo Timbolis.
– Ne, tegul eina. Mums reikia sugauti klouną, kuris pasiuntė signalą.
Vyrai atsistojo ir sekdami paskutinį droidą išėjo į lauką. Eiti toli nereikėjo. Juodas furgonas stovėjo aikštelėje visai netoli durų. Droidai sulipo ir automobilis pajudėjo iš vietos.
Reindžeris tuoj pat prišoko prie fantomo ir pragriebęs automobilio raciją sušuko:
– RRRAK 212 prašome sustoti ir pasiruošti policijos patikrinimui.
Autopilotas gavęs signalą iš policijos automobilio visuomet sustoja patikrinimui. Taigi, net nespėjęs išvažiuoti iš aikštelės furgonas sustojo. Jam sustojus droidai ėmė šokinėti lauk.
– Išjunk, – paliepė Leonidas.
Raišydas paėmė iš reindžerio raciją ir sušuko:
– RF10LKS101 užšaldymas.
Droidai išgirdę komandą išsijungė tose pozose kaip buvo ir ėmė griuvinėti. Tuo tarpu iš vairuotojo kabinos iššoko geltonas droidas ir ėmė bėgti. Milininis metė žvilgsnį į Timbolį, tas gūžtelėjo pečiais. Reindžeris išsitraukė pistoletą ir šovė. Droidas pasipurtė ir nukrito ant žemės.
– Ką tu po velniais darai?! – pasipiktino Mūnis.
– Gaudau pabėgėlius, – atsakė Leonidas gražindamas ginklą į dėklą.
– Tavo elektrošokas sudegino vargšo droido sistemas, dabar jis bevertis.
– Esu tikras, kad tu jį sugebėsi pataisyti.
– Na… galbūt… Bet visa informacija, kuri buvo jame apie savininką ir darbų sąrašas išsitrynė.
– Oh… Nepagalvojau apie tai. Gal vis dėl to bus galima ką nors padaryti.
– Gal ir galima, – Raišydas įkišo galvą į furgono vairuotojo kabiną ir ištraukė laptopą. – Čia greičiausiai tavo siųstuvas. Galbūt jame bus naudingos informacijos.
– Ištrauk akumuliatorių, kad neprisiuntinėtų mums daugiau signalų.
– Nenori, kad patikrinčiau kompiuterio turinį?
– Ne, tikiuosi policijos specialistai susitvarkys. Geriau padėtum sukrauti droidus į forgoną.
– Gal galvojau, kad kvietei mane pavaišinti vakariene, o ne atlikinėti fizinius darbus.

*****

Kai Olintas pirmą kartą sužinojo, jog jam paskirta misija tikėjosi kažko panašesnio darbą lauko sąlygomis, galbūt kokio nors sukilimo malšinimo su aiškiu priešininku ir galimybe į jį pašaudyti, bet dabar jis sėdėjo kavinėje „Sevilija“. Ar čia vis dėl to buvo baras?
Oktagone buvo barų skirtų atsipalaiduoti karininkams ne tarnybos metu, tačiau Panalas niekuomet ten nesilankė. Jaunuolis daug ir kryptingai dirbo ir štai jis – leitenantas. Aišku, jis suprato, kad šitas laipsnis suteiktas ne už nuopelnus, bet kad galėtų vykdyti misiją.
Kuo daugiau Olintas surinko informacijos susijusios su misija, tuo labiau jo šypsena geso. Pirmiausiai – tai ne joks sukilimas, o žvalgybinė operacija. Antra – veiksmas vyksta ne kokiuose nors laukuose, megapolio centre. Trečia… Gal šito neverta skubėti įtraukti, Panalas vis dar neprarado vilties patikrinti savo rankos taiklumą, bet šaudymo irgi nebus daug. Ketvirta – visi buvo tikri, jog priešininkas egzistuoja, bet niekas nežinojo kaip jis atrodo. O kai aplinkui milijonai žmonių, priešininkas galėjo būti bet kuris iš jų. Apibendrinant visą tai panašėjo labiau ne į kruopščiai suplanuotą operaciją, bet į siūlo galo davimą į rankas ir liepimą surasti kas yra kitame jo gale.
Kad nesėdėtų kaip balta varna Olintas užsisakė firminį kokteilį, kurį sudarė vaisių sulčių ir alkoholio mišinys. Panalas nelabai išsiskyrė iš šios įstaigos publikos – daugelis jų buvo studentai, tačiau aprangą galbūt reikėjo pasirinkti ir laisvesnę. Aišku, kostiumas gerai, bet hipiški marškinėliai su gėlytėmis rodės labiau atitiktų „Sevilijos“ atmosferą.
Ant Olinto stalo gulėjo pasiklausimo aparatas, kurio antena buvo tiksliai nukreipta į du pagyvenusius vyriškius. Prietaisas galėjo iš viso bendro triukšmo išskirti tik tuos balsus, kuriuos reikėjo. Tačiau jis turėjo vieną trūkumą, kai praeidavo padavėjas ar žmogus užstodamas stalą, transliacija laikinai sustodavo.
Dėl pačios transliacijos Olintas nesuko galvos ir nesiklausė atidžiai, vyrai aptarinėjo per daug kasdieninius dalykus, kad būtų naudinga, todėl pasitelkdamas tinklo implantą jis studijavo miesto žemėlapį bei ieškojo kitų būdų kaip padėti Oktagono agentui.
Vos baigus gerti kokteilį prie Panalo prieidavo padavėjas ir karininkas užsisakydavo dar vieną tokį patį. Gurkšnoti Olintas neskubėjo, tačiau nežinodamas kiek laiko reikės sėdėti, nenorėjo erzinti barmeno tik vienu užsakymu visam vakarui.
Panalas neskaičiavo kiek kokteilių išgėrė, jis tikėjo, jog padavėjas atneš teisingą sąskaitą. Tačiau kaip paaiškėjo tai buvo klaida. Netikėtai jo galva apsisuko ir jis prarado visišką orientacija. Kai pagaliau atsigavo, kavinėje nebebuvo nei vieno padavėjo, o jo stebimieji ėjo lauk.
Olintas greitai susirinko savo daiktus ir išėjo paskui. Nenorėdamas atkreipti dėmesio, jis pasitraukė iš apšviestos teritorijos į skersgatvį šalia kavinės.
Stovėjimo aikštelėje vyko keisti dalykai: padavėjai juodu furgonu norėjo pabėgti, nuo jo stebimų vyrų. Jis pirmą kartą matė, jog droidai nuo ko nors bėgtų. Narkotikų prekeiviai užklupti policijos bėga. Droidai tik vykdo savininko komandas, bet bėgti nuo ko nors ir dar visu būriu… Tiesa, bėgti jiems nesisekė. Vyrų automobilis pasiuntė policijos kodus neleidžiančius autopilotui judėti. O patys vyrai, bent jau vienas iš jų, nesibodėjo naudotis ginklu. Paskutinis dalykas, kurį matė Olintas – tai nušaunamas vairuotojas. Tuomet jo akys aptemo ir jis nuvirto į skersgatvį. Šiukšlių maišai sušvelnino jo kritimą.

——————————————–
Klausimai skaitytojams:
Ką policija sužinos ištyrinėjusi rastus droidus?
Koks tolesnis Olinto likimas?