Tribūna

Kai užaugsiu būsiu rašytojas

install.exe (19 dalis) 0

by


2014-03-24

install.exe

Ankstesnes dalis galima rasti:
Pirma dalis, Trečia dalis, Penkta dalis, Septinta dalis, Devinta dalis, Vienuolita dalis,Trylikta dalis, Penkiolikta dalis, Septyniolikta dalis, Aštuoniolikta dalis

Erikas Baumgartneris lėtai gurkšnojo kavą stebėdamas automobilių srautą pro šešto aukšto langą. Jis visuomet taip darydavo norėdamas surikiuoti savo mintis. Tačiau šį kartą tą daryti jam nesisekė.
– Pone Baumgartnerį, – pasigirdo sekretorės balsas už nugaros.
– Juk prašiau manęs netrukdyti, – pareiškė nepatenkintas kabineto savininkas.
– Jus nori matyti policijos pareigūnai.
– Policijos? Negi versim juos laukti? Kviesk vidun.

– Laba diena, aš detektyvas Leonidas Milininis, o mano kolega Alfas Blankas. Jūs esate apsaugos viršininkas?
Erikas atsisuko nuo lango ir pažvelgė į savo svečius:
– Prašom sėskitės, – pasiūlęs, kabineto savininkas įsitaisė savo kėdėje. – Ne, aš esu žmogiškųjų resursų direktorius.
– Mes tikėjomės pasikalbėti su apsaugos viršininku, bet mus nukreipė pas jus.
– Apsaugos viršininkas šiuo metu atostogauja. Aš pasistengsiu atsakyti į visus jūsų klausimus.
– Mes norėjome pasikalbėti apie Bretą Moringerį.
– Kokia tragedija… Dirbi viena diena, rodos, su normaliu žmogumi, o kita – sužinai, jog jis žudikas.
– Jis dar nenuteistas, – paprieštaravo Alfas.
– Taip, taip. Atsiprašau.
– Ar jūs gerai pažinojote Bretą? – pasiteiravo reindžeris.
– Tiesa pasakius, ne. Aš dirbu tik metus ir man netenka daug bendrauti su apsauga, – Erikas pabarškino klaviatūros mygtukus ir ekrane pasirodė Moringerio failas. Kabineto savininkas ekraną pasuko į pareigūnus. – Kaip matote, jis turi daug pagyrimų. Tiesa pasakius, du kart daugiau nei bet kuris kitas mūsų darbuotojas. Todėl ir sakau, kad baisi tragedija. Rodos toks geras darbuotojams. Matyt, mes jo visai nepažinojome.
– Moringeris turėjo vairuoti šarvuotį?
– Taip, nuo ketvirtadienio. Va čia matote jo darbo grafikas, – kabineto savininkas bakstelėjo į ekraną.
– Sakykite kokias sumas vežioja jūsų šarvuotis?
– Smulkmė. Rytais išvežiojame grąžą, vakarais paimame pelną iš įstaigų, su kuriomis esame sudarę sutartis. Tiesa, penktadieniais vežame krovinius.
– Krovinius?
– Taip. Dideles pinigų sumas į kitus filialus. Arba klientų krovinius. Tarkim… Paveikslų kolekciją.
– Ar šį penktadienį koks nors ypatingas krovinys?
– Hm… Dabar kai paklausėte… – Erikas atsisuko monitorių į save ir ėmė barškanti klaviatūrą. – Tiesa pasakius, taip. Brangakmenių kolekcija įvertina keliais milijardais.
– Ar dėl to bus sustiprinta apsauga?
– Ne, mūsų standartinės priemonės yra pakankamai griežtos. Papildomų pasitelkimas sukeltų visų įtarimus.
– Ar darbuotojai žino krovinio vertę?
– Savaime suprantama – ne. Tai tik sukeltų jų bereikalingą nervinimąsi.
– Ar Bretas Moringeris turėjo dalyvauti būtent to krovinio pervežime?
– Taip.
– Kas jį pakeis?
– Darenas Jankelis. Pats pasisiūlė.
– Koks jis žmogus?
– Dirba vos pusmetį. Iki šiol niekuo nepasižymėjo: jokių nuobaudų, jokių pagyrimų.
– Ar jis dažnai pasisiūlo padėti?
– Tiesa pasakius, tai pirmas kartas.
– Mums reikės visų jūsų darbuotojų susijusio su pervežimais sąrašo. Mes juos norėsime apklausti.
– Savaime suprantama. Sąrašą aš jums atsiųsiu į nuovadą.
– Mes jį norėtume gauti dabar.
Baumgartneris nepatenkintas susiraukė:
– Gerai kur jums įrašyti.
Leonidas padavė savo telefoną, kambario savininkas paėmęs jį išėjo. Grįžo po maždaug penkių minučių:
– Ar galėčiau dar kuo nors padėti?
– Mes norėtume pasikalbėti su jūsų darbuotojais.
– Būtų gerai, jei tą darytumėte ne darbo metu.
– Mes pasistengsime jiems netrukdyti.
Detektyvai atsistojo ir išėjo.
– Pasidaryk sąrašo kopiją, – Milininis padavė telefoną Blankui.

*****

Alfas ir Leonidas vėl nusprendė papietauti Kerbio spurginėje. Šį kartą gudrus jaunuolis, tik priėjus pardavėjai užsakė dvi porcijas firminių patiekalų.
– Ką mes šiandien sužinojome? – pradėjo reindžeris.
– Man labiausiai užkliuvo penktadienio pervežimas. Tai galėtų būti potencialus taikinys vagims.
– Teisingai ir aš tą pastebėjau.
– Darenas Jankelis neturi jokių įrašų policijos nuovadoje, tačiau Breto pašalinimo aplinkybės ir jo pasisiūlymas atrodo labai jau didelis sutapimas.
– Sutapimų nebūna.
– Taigi, tu irgi įtari, kad gali būti planuojamas apiplėšimas?
– Visai įmanoma, bet mums reikia įrodymų, o kol kas tik prielaidos.
– Ar neturėtume pranešti bankui, kad imtųsi priemonių?
– Apsaugos šefas gali atostogauti kada nori, bet kai visos aplinkybės taip sukrinta, tai jo pasirinktas laikas irgi atrodo įtartinas. Eiliniai darbuotojai nežino apie krovinį, vadinasi kažkas turėjo jiems pasakyti. Jeigu nusikaltimas tikrai įvyks, kažkuris aukštesnis darbuotojas labai tikėtina su tuo susijęs.
– Taigi, jeigu pasakysim bankui, jie gali atšaukti užpuolimą ir mes atrodysim kaip kvailiai?
– Visko gali būti. Bet primenu, mes neturim jokių įrodymų.
Padavėja atnešė patiekalus ir abu apsidžiaugę juos kirto, bet ramiai pavalgyti jiems nebuvo lemta. Netrukus prisistatė jaunuolis vienoje rankoje laikantis puodelį, kitoje lėkštę:
– Atleiskite, ar galėčiau prie jūsų prisėsti? Kavinėje nėra laisvų vietų.
Leonidas per dvi vietas Alfui už nugaros matė laisvą stalą, buvo tikras, kad ir už jo nugaros buvo bent vienas laisvas, todėl susidomėjęs kilstelėjo antakius. Svečias tą išraišką priėmė kaip leidimą ir prisėdo šalia Alfo:
– Aš Betas Blankas.
– Kas? – nustebo abu pareigūnai.
– Betas Blankas, Alfo brolis.
– Bet aš neturiu brolių, – paprieštaravo Alfas.
– Iš kur žinai? Leisk atspėsiu: užaugai vaikų namuose. Aš irgi. Leisk padarysiu dar vieną spėjimą: garsiai niekam nesakei, bet pažadėjai sau išsiaiškinti, kodėl mama tavęs atsikratė.
– Na… taip, – atsakė sutrikęs Alfas.
– Sveikinu suradus broli, – pasakė Leonidas, kuriam buvo įdomu stebėti šitą spektaklį.
– Aš atvykau Alfo nužudyti, – pareiškė Betas Milininiui. – Žinau, ką dabar galvoji, išsitrauk telefoną ir nufotografuok mane.
Reindžeris padarė kaip liepiamas.
– Jį reikia suimti, – pasipiktino Alfas. – Už grasinimą pareigūnui.
– Na? – pasiteiravo Betas.
– Mūsų sistema neveikia taip greitai. Dar minutę, – apgailestavo Milininis. – Na štai pagaliau. Amaretas. Ieškomas Artemego planetoje už dvi žmogžudystės, įtariamas dar penkiose.
– Kad jį kur, – pasipiktino Betas. – Ką šiame pasaulyje reikia nužudyti, kad tavo vardą teisingai parašytų? Aš – Ameritas.
– Tu atėjai pasiduoti? – paklausė Alfas. – Aš mielai tau dabar uždėsiu antrankius.
– Leisk man pasiteisinti. Tau juk svarbu teisingumas? Aš prisipažįstu, kad nužudžiau Vivianą Zoričių, bet jis buvo mafijos krikštatėvis. Jį pašalindamas padariau paslaugą ir išgelbėjau daugybę žmonių. Prisipažįstu ir dėl Urieno Saunderso, tačiau jis buvo didžiausias ginklų tiekėjas. Net Artemego planetos policijos paėjogs atsikvėpė lengviau.
– Kas tu toks, kad nuspręstum kas yra gerai, o kas yra blogai? Esu tikras, gali įrodyti, kad visi tavo nužudyti žmonės buvo blogi.
– Tai aišku! Kodėl turėčiau skriausti nekaltus žmones?!
– Bet tu vis tiek esi nusikaltėlis! O kodėl tu nieko nesakai? – pasiteiravo Alfas Leonido. – Juk galim jį suimti.
– Nesikarščiuok Alfai. Artemego planeta yra toli. Jeigu suimsim jį dabar, visai nereiškia, kad jį nuteis. Gal jų įrodymai netiesioginiai ir jis bus išteisintas.
– Bet jis tik ką prisipažino!
– Tai tik pokalbis kavinėje, o ne prisipažinimas.
– Aš nesuprantu tavęs. Ar reindžeriai neturėtų būti aukščiausias teisingumas Sąjungoje?
– Na… Taip. Būtent tas teisingumas ir neleidžia Beto suimti. Paieškos orderis galioja tik Artemego planetai. Tu gali parašyti, jog įtariamąjį pastebėjai už minėtos planetos ribų ir paprašyti jį praplėsti. Tuomet kai orderis galios šitoje planetoje galėsi jį suimti. Tai gali užtrukti nuo kelių savaičių iki pusės metų.
– Tai teisingumo parodija!
– Alfai nusiramink. Tai tavo brolis. Gyvenime svarbiausia ne įstatymai, o šeima. Pabendraukit, susipažinkite.
– Tu man siūlai bendrauti su nusikaltėliu?
– Jeigu tau bus parankiau, vadink tai įkalčių rinkimu, – pareiškė susinervinęs Leonidas. Giliai įkvėpęs vėl pratęsė ramiai. – Ne visiems lengva užaugti vaikų namuose. Ne visiems pasiseka įstoti į policijos akademiją. Kitiems tenka suktis patiems. Kartais nusikaltimai yra vienintelis būdas išgyventi. Ar gi kas nors rinktųsi nusikalsti, jeigu aplinkybės to neverstų?
– Jeigu jūs nesiruošiate manęs suimti, tai aš jau eisiu, – pareiškė Betas. – Buvo malonu susipažinti.
– Man irgi, – atsakė reindžeris.
Betas ant stalo padėjo dviejų šimtų banknotą:
– Tikiuosi dar susitiksime.
– Mes irgi tikimės, – atsakė Milininis.
Alfas sėdėjo susiraukęs:
– Jis pagrasina mane nužudyti, o tu jį gini?
– Jis negrasino. Tai jo būdas prisistatyti, – nesutiko reindžeris. – Esu tikras, kad kai pažinsi savo brolį geriau, jūs kuo puikiausiai sutarsite.

———————————————-
Klausimas skaitytojams:
Kokie bus Alfo ir jo brolio santykiai ateityje?