Tribūna

Kai užaugsiu būsiu rašytojas

install.exe (17 dalis) 0

by


2014-03-13

Uncategorized

Ankstesnes dalis galima rasti:
Pirma dalis, Trečia dalis, Penkta dalis, Septinta dalis, Devinta dalis, Vienuolita dalis,Trylikta dalis, Penkiolikta dalis, Šešiolikta dalis

Vieni automobilių salonai dideli, vaikštai lyg po parodą, kiti maži – vos keletas automobilių, tuo tarpu nuomos punktai visuomet tokie patys: taburetė šalia stovėjimo aikštelės.
Snobo automobilių pardavimo ir nuomos punktas – tai stiklinis vienaukštis, kurio viduje stovėjo keturi šeimyniniai automobiliai.
Pareigūnams įžengus į vidų juos tuoj pat pasitiko melsvą kostiumą, baltus marškinius ir geltoną kaklaraištį vilkintis vadybininkas:
– Norėtumėte įsigyti ar išsinuomoti automobilį?

– Detektyvai Leonidas Milininis ir Alfas Blankas, – prisistatė reindžeris mosuodamas policininko pažymėjimu. – Norėtumėte užduoti keletą klausimų.
– Visuomet pasiryžę padėti policijai.
– Norėtume sužinoti, kas išsinuomojo baltą furgoną – mikas 591.
– O šitą atvejį atsimenu gerai.
– Ar galėtumėte apibūdinti žmogų?
– Jį išsinuomojo ne žmogus, o droidas.
– Kaip taip? Jūs nuomojate automobilius droidas?
– Žinoma. Visi mūsų automobiliai aprūpinti autopilotais. Savaime suprantama, droidams draudimo įmokos yra stipriai didesnės.
– Suprantama… Kieno vardu buvo apmokėta sąskaita?
– Mokėjo grynais.
– Tokiu atveju, mums reikia maršruto.
– Deja, mes garantuojame savo klientų konfidencialumą. Norėdami gauti maršrutą, turite pateikti orderį.
– Nieko tokio, mes orderį turime. Alfai, nueik paimk iš mašinos.
– Naujokas, negaliu mokinti blogų įpročių, – pasakė Leonidas, kai Blankas uždarė kompanijos duris, tuomet griebė pardavėją už kaklaraiščio ir ėmė smaugti. – Dabar klausyk atidžiai. Tu man tuoj pat duosi maršrutą. Arba aš po dviejų valandų grįšiu su orderiu ir uždarysiu tavo punktą. Policininkai čia patikrins kiekvieną kampą, sužymės kiekvieną tarakoną. O kai ras narkotikų, ir patikėk mano žodžiu, narkotikų jie ras. Tu sėsi į cypę. Mes vienas kitą supratom?
Paleistas pardavėjas dusdamas nubėgo prie kompiuterio ir ėmė minkyti klavišus:
– Jūsų maršrutas.
– Įrašyk į telefoną, – pasakė reindžeris ir išsitraukęs iš kišenės padavė prietaisą.
Perkėlus informaciją, Milinis išėjo švilpaudamas ir įsėdo į automobilį.
– Mes neturėjom orderio? – pasitikslino Alfas.
– Nieko tokio, pardavėjas savo noru sutiko pateikti informaciją.
– Nepanaudojus jokių nelegalių priemonių?
– Viskas buvo visiškai legalu.
Blankas susiraukė:
– Kur toliau?
– O dabar į nuovadą. Suprantu, jog nenori susitikti su žudiku, tačiau daugiau to atidėlioti negali.
– O tu?
– Tai tavo byla, turi apklausa pravesti vienas, aš stebėsiu už sienos.

*****

Jau praėjo tie laikai, kai apklausos ir stebėjimo kambariai turėjo būti greta, dabar juos galėjo skirti nors iš šimtas kilometrų ir vis dėl to iš praktiškumo jie vis tiek būdavo greta. Praėjo ir tie laikai, kai apklausos ir stebėjimo kambarį skyrė veidrodis. Dabar vieni kambariai turėjo visas sienas veidrodines, kiti nei vieno veidrodžio ir policininkai galėjo pasirinkti, kur vestis nusikaltėlį, atsižvelgiant į tai kas jį labiau erzina.
Leonidas atsidarė siauro stebėjimo kambario duris rankos prilietimu aktyvavo ekraną. Ekrane aiškiai matėsi stalas ir keturios kėdės prie jo. Kol kas kambarys buvo tuščias.
Milininis iš kišenės išsitraukė riešutų pakelį, prasiplėšė ir lėtai kramsnodamas ėmė laukti.
Vėl atsidarė stebėjimo kambario durys įėjo komisaras:
– Ar jau išsiaiškinai dėl paskyrimo?
– Ne. Sekretorius kreipsis į savo viršininką.
– Supratau, – komisaras įtartinai pažvairavo į reindžerį. – Ar neturėtum būti ten? – komisaras pirštu parodė į ekraną.
– Susitvarkys ir be manęs.
Atsidarė apklausos kambario durys, uniformuotas pareigūnas įvedė įtariamąjį ir atsistojo prie durų. Bretas Moringenis, stambus skustagalvis, bet kurią kitą dieną jis atrodytų grėsmingai, tačiau šiandien labiau priminė sugriuvusią pašiūrę. Bretas atsisėdo nugara į stebėtojus. Leonidas rankos mostais pirmiausia padalino ekraną į dvi dalis, po to pataisė vaizdą. Dabar viena dalis rodė įtariamąjį iš priekio, antra kampu iš viršaus.
Apklausos kambario durys atsidarė dar kartą įėjo Alfas.
Komisaras pasėmė saują riešutų iš reindžerio maišelio ir patenkintas ėmė kramsnoti. Milininis nepatenkintas dėbtelėjo į komisarą, bet nieko nepasakė.
– Aš esu detektyvas Alfas Blankas, – prabilo pareigūnas. – Jūs turite teisę pasisamdyti advokatą, jeigu to leisti sau negalite, valstybė jums paskirs.
– Ką jis daro?! – pasipiktino komisaras. – Jis turi išgauti prisipažinimą iki advokato atvykimo.
– Aš Vilos nežudžiau, – pareiškė Bretas ir ėmė ašaroti.
– Kaip jus užsidirbate pragyvenimui? – ramiu balsu tarė Alfas.
– Aš dirbu apsauginiu banke, – susitvardęs atsakė įtariamasis.
– Papasakokite plačiau.
– Apsauginis kintamu grafiku: budi rytinėje pamainoje, popietinėje pamainoje, naktinėje pamainoje, vairuoji šarvuoti. Aš baigiau naktinę pamainą ir dabar turėjau vairuoti šarvuoti.
– Ko jis klausinėja? – toliau piktinosi komisaras. – Visą šitą galima sužinoti iš bylos failo. Eik Milinini, perimsi reikalus į savo rankas.
– Papasakokite apie savo paskutinę darbo dieną… naktį, – švelniai paprašė Alfas.
– Darbas prasidėjo devintą valandą, prieš bankui užsidarant. Išlydėjom darbuotojus. Patikrinom automobilių stovėjimo aikštelė. Kartais būna paliktų automobilių, bet ne šį kartą. Vėliau didžiąją laiko dalį praleidžiame prie monitorių.
– Darbe nemiegate?
– Aišku, kad ne! Mes juk profesionalai.
– Suprantama, tęskite toliau..
– Du teritorijos apėjimai. Vienas pirmą valandą, kitas – ketvirtą. Nieko neįprasto. Rami naktis. Penktą valandą atėjo mūsų pakeisti rytinė pamaina. Ir aš patraukiau namo.
– Tiesiai namo? Niekur neužėjote?
– Ne, daugelis parduotuvių tokiu metu dar nedirba, nelabai yra kur užeiti.
– Taip. Parėjote namo ir…
– Durys buvo neužrakintos. Keista. Įėjau, pašaukiau Vilą, niekas neatsakė. Nuėjau į virtuvę ir radau ją… – Bretas vėl ėmė kukčioti.
– Gal kieme pastebėjote ką nors neįprasto?
– Ne… Viskas kaip visada… – įtariamasis pabandė susitvardyti, bet jam nesisekė.
– Gerai, pratęsime vėliau, – Alfas atsistojo ir išėjo.
– Po velnių kas čia dabar?! – pasipiktino komisaras.
Leonidas apsisuko ir išėjo iš stebėjimo kambario.
Blankas įlipo į liftą ir paspaudė mygtuką. Milininis įšoko į liftą. Iš stebėjimo kambario išbėgo komisaras rėkdamas:
– Mums reikia prisipažinimo! Kuo tu čia užsiimi?
Liftas užsidarė priešais komisaro nosį.
– Jis nekaltas, – pareiškė Alfas.
– Žinau, – atsakė Leonidas.
– Senai?
– Nuo pat ryto.
– Kaip?
– Matai, yra priežastis, kodėl aš visuomet noriu apžiūrėti nusikaltimo vietą, vietoj to kad dirbčiau su projekcijomis. Projekcijos gerai perteikia vietą, bet ne aplinką. Prisimeni, apie nusikaltimą pranešė kaimynas pastebėjęs, jog „vyras su peiliu vaikosi moterį“, tačiau visi Moringerių buto langai yra į parką, vadinasi, kaimynas atsitiktinai pamatyti negalėjo.
– Vadinasi skambino pats žudikas? – pasakė Blankas ir po minutės pridūrė. – Ir… skambino iš vienkartinio telefono…
– Skaitai bylą per tinklą?
– Taip. Jeigu aš tik žinočiau tikslų nužudymo laiką…
– Galima nustatyti kiekvienos žaizdos atsiradimo laiką tūkstantosios sekundės tikslumu, bet tyrimas kainuoja per daug brangiai, kad komisaras jį palaimintų. Bet tarkim, kad jis sutinka. Kas tau iš to?
– Palyginam nužudymo laiką su skambučio laiku. Jeigu skambino žudikas, tai ne gi jis nešiosis su savim vienkartinį telefoną? Aišku, kad išmetė. Sužinoję skirtumą tarp nužudymo ir skambučio, galėtume paskaičiuoti kiek nuėjo žudikas ir toje vietoje paieškoti telefono.
– Taip, žudikas greičiausiai telefoną išmetė, bet tai nereiškia, jog ant telefono paliko pirštų antspaudus. Antspaudų turėjimas nebūtinai padės surasti žudiką. Be to turėtum neskubėti daryti išvadų. Tai tik viena versija.
– O kokia kita versija?
– Ar Moringerių bute nerado stebėjimo įrangos?
– Ne.
– Ko nerado dar?
– Hm… Kai taip paklausei, verčia permąstyti, kas parašyta ataskaitoje.
– Taip.
– Virtuvėje nėra pirštų antspaudų ir DNR pėdsakų. Jeigu Moringeriai ten gyveno bent mėnesį, jų turėtų būti gausybė.
– DNR bomba.
– DNR bomba – Oktagonų mokslininkų sukurtas eksperimentinis ginklas, kuris panaikina visus pirštų antspaudus ir DNR pėdsakus tam tikro dydžio erdvėse. Jo naudojimas griežtai uždraustas – tarė Alfas sausu balsu. – Čia iš tinklo.
– Supratau.
– Ar mums dabar reikės ieškoti ko nors susijusio su slaptuoju kariniu padaliniu?
– Ne. Juodojoje rinkoje galima nusipirkti visko šiais laikais.
– Gaila… Susikibti su Oktagono agentais būtų smagi byla.
– Žinoma, žinoma, bet aš būčiau linkęs to išvengti. Jeigu nėra stebėjimo įrangos, dar nereiškia, jog niekas jų nestebėjo. Galbūt kas nors visą įvykį įrašė skraidančia kamera.
– Tokią surasti tikimybė artima nuliui. Nebent kas nors įkeltų video į tinklą arba patys prisistatytų į nuovadą.
– Taip, jeigu ieškosi įrašo. O jeigu ieškosi priežasties. Kodėl kažkas stebėtų Moringerius?
– Vila galbūt buvo graži…
– Galbūt?
– Priežodis sako, kad dėl skonio nesiginčijama.
– Taip, tai būtų viena versija ir tu ją turi patikrinti. Galbūt kam nors iš kaimynų, bendradarbių, pažįstamų Vila patiko. Net jeigu niekas nekalbės apie video, kurio mums reikia, kažkas tinkle gali būti palikęs savo susižavėjimo pėdsakų.
– Bet gali būti ir kita priežastis. Kas nors stebėjo, kad žinotų tikslią jų dienotvarkę ir pakištų Bretą kaip auką.
– Teisingai mąstai. Tuomet kyla klausimas: kodėl? Ką padarė ar žinojo Bretas, kad nusipelnė tokio elgesio? Yra dar ir trečia versija. Bretas pats nužudė savo žmoną ir pats pranešė apie nusikaltimą. O dabar tiesiog vaidina kvailį.
– Ar tavo praktikoje buvo toks suktas nusikaltėlis?
– Ne, bet aš taip daryčiau.

———————————————————-
Klausimas skaitytojams:
O kokia jūsų versija dėl įvykdyto nusikaltimo?