Tribūna

Kai užaugsiu būsiu rašytojas

install.exe (14 dalis) 1

by


2014-02-20

install.exe

Ankstesnes dalis galima rasti:
Pirma dalis, Trylikta dalis

Planeta, kurios nerastumėte nei viename turistams skirtame lankstinuke, reklamoje, leidinyje. Jinai nėra slapta, į ją reguliariai kursuoja keleiviniai ir kroviniai reisai. Ji nėra nuobodi, kaip tik priešingai labai savita, unikali ir todėl turėtų būti įdomi daugeliui, tačiau beveik niekas nėra apie ją girdėjęs. Ta planeta – Puritonas.

Puritonas – tai metalo, plastmasės ir stiklo šedevras t. y. viena iš nedaugelio gyvenamųjų planetų neturinčių natūralios atmosferos. Miestas, valstybė čia praranda sąvokas, nes yra vienintelis miestas – valstybė užimantis dalį planetos ploto. Tik jame gali gyventi žmogus. Už „gaubto“ ribų nuolatos siaučia smėlio audros.
Šį miestą įkūrė milijardierius Josifas Brokas, kai planetoje buvo rasta gana reto cheminio elemento reikalingo kosminių laivų kurui. Kasykloms išsekus pastatytas miestas liko ir Josifas nusprendė įdiegti savo visuomenės filosofiją. Mieste sumišo technologinės naujovės ir keistos dogmos bei draudimai. Miesto gyventojams draudžiama keiktis, čia niekas nevartojo alkoholio, nerūkė ir buvo daugybė kitų paprastam Saulės Sąjungos piliečiui keistų dalykų.
Šiuo metu miestą sudarė šeši skirtingų spalvų rajonai. Auksinė spalva atstovavo turtinguosius. Jie tarsi žiedas juosė visą miestą iš pakraščių. Turtuoliai galėjo turėti tokio dydžio namus kokio tik norėjo, tačiau žemę turėjo atkovoti iš nedraugiškos planetos. Būtent šios idėjos dėka miestas nors ir lėtai, tačiau nuolatos plėtėsi. Kada nors taip bus užkariauta visa planeta.
Mėlynajame kvartale gyveno vieniši vyrai nuo penkiolikos metų. Raudonajame – atitinkamai vienišos moterys. Violetiniame – poros neturinčios vaikų. Žaliame – šeimos su vaikais. Rudame – senoliai, kurie nesugebėjo pasirūpinti patys savimi.
Kvartalo spalva – tai nėra tik simbolinis pavadinimas, kvartale atitinkamos spalvos buvo ir visi pastatai, gatvės, daiktai… Tačiau kvartalai nebuvo vienspalviai. Atspalviai skyrėsi nuo pačių šviesiausių iki pačių tamsiausių.
Suskirstymas į tokius kvartalus davė ir kitų įdomių dalykų. Maisto vaikams buvo galima įsigyti tik parduotuvėse esančiose Žaliajame kvartale. Lopšeliai bei darželiai buvo irgi tik jame. Aišku, jeigu kas nors turi pomėgį vaikiškam maistui, niekas nedraudžia eiti jo ir nusipirkti, svarbiausia iki komendanto valandos grįžti į savo kvartalą.
Dažniausiai į planetą atvykę kosminiai laivai, realiai pačios planetos nepasiekia, o sustoja prie planetos esančioje kosminėje stotyje. Nusileidimas ir pakilimas kainuoja per daug resursų, kurių neverta švaistyti. Tiek kroviniai, tiek keleiviai iškraunami kosminėje stotyje, kuri Puritono atveju vadinosi „Puritono vartai“. Čia pilotai galėjo atsipalaiduoti, turistai laukti kito skrydžio persėdimui. Kiekviena stotis stengėsi pasiūlyti visą gamą legalių pramogų: kazino, barai, viešbučiai… Daugelyje stočių taip pat galima rasti ir nevisai legalių pramogų. Kiekvienam pagal pomėgius, o svarbiausia dėl to nenukenčia vietiniai planetos gyventojai.
O jeigu stotyje niekas nedomino, į planetą patekdavo specialiais reisais vadinamais „liftais“.
Liftas iš „Puritono vartų“ nusileido į planetą ir iš jo pabiro žmonės einantys atlikti muitinės procedūrų. Puritone – tai buvo nedidelės būdelės. Užsidega žalia – žmogus įeina. Kabinoje nuskenuojama ar žmogus nesineša jokių nelegalių, draudžiamų priemonių, ar nėra ieškomas nusikaltėlis, paimami pirštų antspaudai, DNR pavyzdžiai ir, jei viskas gerai žmogus gali keliauti toliau. O jei kas nors blogai, kas nutinka labai retai, aiškinasi muitinės pareigūnai.
Paskutinis iš lifto iššleivojo Gustavas Edlas. Jis dar dabar buvo toks girtas, kad nesugebėjo eiti tiesiai, o plaukiojo zigzagais. Tiesa, į kosminę stotį jis pats įeiti nesugebėjo – paslaugūs stiuardai turėjo jį išvilkti iš kosminio laivo, atrėmę į sieną stiurdai paliko girtą turistą ir patraukė rūpintis savo reikalais.
Nors Edlas ir buvo girtas, mintys sunkiai sukosi jo galvoje, tačiau jis puikiai suprato, jog tokios būsenos jis niekaip nepraeis muitinės. Tuo labiau, kad krepšyje, kurio jis kažkaip sugebėjo nepaleisti iš rankų gulėjo du buteliai brendžio.
Tačiau egzistavo būdas apeiti muitinės procedūras. Šalia muitinės kabinų egzistavo dar vienos beveik nepastebimos durys. Jomis galėjo naudotis policija, gaisrinė, medikai ar kitos specialios tarnybos atsitikus kokiai nors nelaimei būtent šioje miesto zonoje. Tačiau leidimą atidaryti tas duris galėjo išrašyti tik vienas žmogus mieste – generalinis komisaras.
Gustavas vos prieš pusmetį tapo generaliniu komisaru ir pirmą kartą per dvidešimt metų nusprendė pasiimti atostogų ir pasižvalgyti kaip pasikeitė pasaulis už Puritono ribų. Jis nujautė, kad šios kortelės gali prireikti, todėl prieš išvykdamas išsirašė sau leidimą.
Edlas priglaudė kortelė prie durų ir jos tyliai atšokę nuslinko į šoną. Komisaras pajudėjo pirmyn siauru tamsiu koridoriumi. Koridorius buvo toks siauras, kad Gustavui nebuvo kaip svyruoti, jo platūs pečiai rėmėsi į sienas.
Vieną akimirką komisarui į galvą šovė klausimas: kaip kompiuterinis taksi vairuotojas reaguos į keistą jo elgiasi? Tačiau kitą akimirką jam buvo tiesiog gera.
——————————————————-
Klausimas skaitytojams:
Kaip girtam komisarui sekėsi pasiekti savo namus?


Comments

  1. Nepo svajonių planeta :]