Tribūna

Kai užaugsiu būsiu rašytojas

install.exe (11 dalis) 0

by


2014-02-10

install.exe

Ankstesnes dalis galima rasti:
Pirma dalis, Trečia dalis, Penkta dalis, Septinta dalis, Devinta dalis, Dešimta dalis

Kiekvienoje policijos nuovadoje buvo patalpa, kurią policininkai praminė prezidento tualetu, nors ši ankšta patalpa neturėjo nieko bendro su gamtiniais reikalais.
Kilus sukilimui prezidentui reikėjo pasikalbėti su toje planetoje likusiais savo šalininkais, kurie galėjo suteikti vertingos informacijos. Tačiau sukilėliams blokuojant visus tradicinius komunikacijos ir susisiekimo būdus, to padaryti neįmanoma. O jeigu ir būtų įmanoma, labai svarbu, jog priešas negalėtų nei pasiklausyti, nei perimti pranešimo. Oktagonas ėmėsi šios problemos sprendimo iš esmės ir sukūrė naują sistemą, kuri buvo sumontuota visuose policijos nuovadose. Jei planetoje kiltų sukilimas, prezidento šalininkas reikėtų užimti ir išlaikyti tik vieną, bet kurią policijos nuovadą.
Dabar, neramiems laikams likus praeityje, jomis naudojosi gana retai.

Milininis įžengė į prezidento tualetą ir surinko reikiamą numerį. Ekrane pasirodė Korpuso sekretoriaus veidas:
– O Leonidai, tu esi kaip tik tas žmogus, kurio man reikia. Kaip tik galvojau tau skambinti. Pasakyk, jog turi ekstrasensinių galių.
Reindžeris prisivertė išspausti šypseną:
– Ne, aš tik žmogus, sekretoriau.
– O gaila. Aš tau turiu vieną tokį darbelį…
– Sekretoriau, – nutraukė Milininis. – Čia yra šokia tokia problemėlė.
– Gerai, sakyk, Leonidai, mes ją akimirksniu išspręsim.
– Norėjau paklausti, kodėl man paskyrėte porininką.
– Kažkas šiandien nusiteikęs juokauji.
– Ne, sekretoriau, aš visiškai rimtai. Buvau pas komisarą, jis sakė, jog nurodymas atėjo iš viršaus.
– Kad tave šunes, Leonidai, reindžerių yra per mažai, jog jie dirbtų po du.
– Žinau…
– Gerai, pažiūrim kas ten ką ir kam paskyrė, – atsakė sekretorius ir nusisuko nuo ekrano. Pasigirdo barškantys klaviatūros mygtukai. Sekretoriaus veidas išlėto ištįso. – Kad jį kur šėtonas…
Sekretorius kelias minutes spoksojo į šone esantį ekraną, tuomet staiga prisiminė, jog nepabaigė pokalbio:
– Aš tau paskambinsiu, – pasakė jis ir atsijungė.
Leonidas mostelėjo rankomis priešais juodą ekraną:
– O man ką daryt?

*****

Milinis įžengė į 913 kabinetą, Alfas virš stalo susiprojektavęs sandėlio A147 hologramą stebėjo droidų darbą. Tai buvo kažkas panašaus į skruzdėlyną: nedidelės droidų figurėlės lakstė pirmyn ir atgal, tai su kroviniais, tai be. Jei koks krovinys buvo didesnis ar sunkesnis į pagalbą ateidavo kiti robotai.
– Gražu žiūrėti, – pareiškė jaunuolis kolegai. – Tačiau trečią valandą, jie tiesiog išeina. Dingsta iš vaizdo.
– Vėliau turėtų prisidėti gatvės vaizdai nuo gretimų sandėlių, gal tai padės… Ekspertizė ką nors rado?
– Nieko kas mums padėti… Reikia kažką išspausti iš to ką turime, nors iš pirmo žvilgsnio tai atrodo ne kažką…
– Žiūrėk, Serpentine yra du barai, kur barmenais dirba tik droidai. Tu imk Seviliją, o aš antrąjį.
– O kodėl tu toks tikras, kad šis nusikaltimas pasikartos?
– Kitose planetose buvo panašūs nusikaltimai. Kiekvienoje dingo po penkiasdešimt – šimtą droidų.
– Kodėl tos informacijos aš neturiu?
– Skirtingų planetų policijų bendradarbiavimas yra, sakykim, problematiškas. O aš kaip reindžeris galiu užklausti tiesiai į jų bazes. Vėliau surašysiu visą informaciją, kol kas dar nespėjau.
– Gerai.
– Kadangi, pavienius droidus mums atsekti neužteks resursų, tai siūlau imtis du didžiausius ir tikėtis sėkmės. Tau Sevilijos adresą pasakyti?
– Nereikia susirasiu tinkle.
– Jei ką matysi, sužinosi – skambink. O jeigu ne, tuomet iki rytdienos.
Milininui išėjus Alfas iš piniginės išsitraukė kortelę su adresu: jeigu niekas jo neverčia sėdėti kabinete, laikas išsiaiškinti kas tai yra.

*****

Blankas išlipo iš autobuso gyvenamajame kvartale šalia penkių dvidešimties aukštų pastatų, jie atrodė visiškai identiškai, tik durų spalva skyrėsi. Jaunuolis pasitikrino adresą kortelėje, rodos, jo laukė butas vienuoliktame aukšte. Tačiau kas jo laukė viduje?
Alfas pasikėlė liftu, nužingsniavo iki durų, palenkė rankeną – durys buvo užrakintos. Ar kortelė nėra tik kortelė bet ir raktą? Blankas priglaudė kortelę prie rankenos, spragtelėjo spyna ir durys atsidarė.
Jaunuolis įžengė į vidų ir butas su juo pasisveikino:
– Sveiki sugrįžę, šeimininke.
– Bet aš nesu šeimininkas, – sutriko Alfas.
– Ar jūs esate Alfas Blankas?
– Taip.
– Tuomet jūs esate buto šeimininkas.
Jaunuolis nežino ką atsakyti… O ir kalbėtis su buto kompiuteriu…
Alfas nužvengė butą. Vientisą erdvę nedideli laiptukai dalino į tris dalis. Pirmoji pati mažiausia – koridorius, čia gulėjo tamsiai rausvas kilimas ant kurio stovėjo drabužių kabykla. Nulipęs keletą laiptelių žemyn patekdavai į svetainę, čia stovėjo pora fotelių, sofą stiklinis staliukas, bet pats svarbiausias akcentas televizorius per visą sieną. Užlipęs porą laiptelių patekdavai į virtuvę, kurioje stovėjo chromo spalvos baldų komplektas. Čia taip pat matėsi dvejos vienodos durys, greičiausiai tualetas, vonia arba galbūt miegamasis?
„Čia turbūt policijos komisariato paskirtas butas man“ – pagalvojo Alfas. – „Bet… Jeigu visi daiktai, kuriuos man davė policijos nuovada, buvo sukrauti dėžėje, tai kodėl šitą kortelę radau piniginėje? Jeigu šis butas man yra paskirtas ne policijos, tai kieno?“

————————————————————————-
Klausimai skaitytojams:
Ką pamatė Korpuso sekretorius ekrane, kad nutraukė pokalbį?
Kas paskyrė butą Alfui?