Tribūna

Kai užaugsiu būsiu rašytojas

install.exe (6 dalis) 0

by


2014-01-20

install.exe

Ankstesnes dalis galima rasti:
Pirma dalis, Penkta dalis

Džiaugsmingo Dangaus Taiškos Bažnyčia be kitų patalpų būdingų kiekvienai bažnyčiai turėjo ir susitikimo su pranaše kambarį. Visas to kambario sienas nuo viršaus iki lubų puošė lentynos pilnos knygų odiniais viršeliais, net ir durys slėpėsi po knygomis, todėl jas uždarius nežinantis žmogus nesugebėtų rasti išėjimo, kurių net gi buvo ne vienas. Arkinius langus puošė sunkios bordo spalvos užuolaidos. Tie kas žiūrėjo bent vieną gyvenimo būdo laidą apie Sostinę, tuoj pat suprastų, jog jos identiškos kabančioms prezidento kabinete. Tik nedaugelis išrinktųjų galėjo sutikti prezidentą jo darbo kabinete, tačiau apsilankyti pas pranašę galėjo tikėtis bet kuris Ozelono planetos gyventojas.
Vidury kambario tingiai gulėjo storas kilimas, žengiant juo bėdos beveik visiškai prasmegdavo kilime. Tai dažnai trikdydavo žmonės atėjusius į susitikimą: jie nežinodavo ar nusiauti ar eiti su batais. Vis tik dažniausiai nusiaudavo, kai kurie labai susinepatogindavo užuodę savo kojinių kvapą. Tik ištikimiausi pranašės tarnai žinojo, jog iš tiesu kilimas buvo ne kilimas, o egzotiškas gyvūnas mintantis žmonių emocijomis
Ant kilimo stovėjo gan ilgas stalas su aštuoniomis kėdėmis aplink jį. Dažniausia žmonės ateidavo pas pranašę ne vieni, bet šeimomis po du, po keturis, po šešis, o ypač retais atvejais ir aštuonių kėdžių būdavo per mažai.

Laima įžengė į kambarį paskui save uždarydama duris ir susirūpinusiu veidu pažvelgė į kilimą: visi jo plaukeliai buvo pakrypę link lango. Pranašė užsimerkė giliai įkvėpė ir tuomet piktai pašaukė:
– Kirkai, išlįsk.
Tačiau niekas į jos pasakymą nereagavo.
– Žinau, kad slepiesi už užuolaidos. Išlįsk! – sukomandavo Laima.
Iš užuolaidos išlindo vyras dėvintis chameleono kostiumą. Tokiu kostiumu vilkinčio žmogaus iš penkiasdešimties metrų ar didesnio atstumo visiškai neįmanoma atskirti nuo aplinkos, tačiau iš arčiau kostiumas nepaversdavo žmogaus nematomu.
– Mano vardas ne Kirkas, – atsakė žmogus ir išsitraukė peilį. Jis mėtė peilį iš vienos rankos į kitą, kad niekas negalėtų nuspėti sukuria ranka smogs ir lėtai artėjo link pranašės.
Laima truputi pritūpė pasiruošdama atlikti didelį šuolį.
Užpuolikas užkėlė vieną koją ant kilimo, nors jį nustebino kilimo minkštumas, tačiau jis buvo profesionalas ir sutelkė visą dėmesį į auką. Užpuolikas buvo nustebęs, sklandė gandai, kad jau dvidešimt pasikėsinimų buvo nesėkmingi, tačiau pranašė atrodė kaip silpnutė moteris. Ne, ne moteris, bet mergaitė. Tai bus lengviausias jo uždarbis.
Užpuolikas užkėlė antrą koją ant kilimo, šį kartą kilimo minkštumas jo nenustebino. Jis žengė žingsnį, dar vieną ir…
Užpuolikas norėjo vėl perkelti koją, tačiau kilimas tarsi įsisiurbė ir nenorėjo paleisti jo kojos. Užpuolikas pažvelgė žemyn norėdamas suprasti kas darosi, kaip tik šio momento ir laukė Laima tarsi pantera, vienu šuoliu pranašė atsidūrė šalia užpuoliko ir jo paties peilį vienu smūgiu įkalė jam į krūtinę.
Užpuolikas sužiopčiojo keletą kartų tarsi į krantą išmesta žuvis ir nuvirto ant grindų kaip bulvių maišas.
Laima pasilenkė prie užpuoliko:
– Kuo tu vardu?
– Vadink mane Kirku, – atsakė jis ir išleido paskutinį atodūsį.
Pranašė atidarė kambario duris ir suriko:
– Vili!

————————————————–
Klausimas skaitytojams:
Ką ir kodėl pasikvietė pranašė? Kas yra Vilis?