Tribūna

Kai užaugsiu būsiu rašytojas

install.exe (5 dalis) 0

by


2014-01-16

install.exe

Ankstesnes dalis galima rasti:
Pirma dalis, Trečia dalis, Ketvirta dalis

Sandėlių rajonas įsikūręs aplink vienintelį planetos kosmouostą – vieta, kuri tikrai nemiega, tarsi miestas mieste, atskira respublika su savo žaidimo taisyklėmis ir visiškai nepalanki žiopliams. Vilkikai su kroviniais ir be jų, dažnai viršydami leistiną greiti, lakstė pirmyn ir atgal. Kartais į gatvę išlėkdavo koks nors per daug įsismarkavęs krovėjas, bet tuoj pat dingdavo atgal. Žioplys įvažiavęs į šį rajoną pakliūtų į avariją per pirmas penkias minutes, o jeigu liktų gyvas galėtų vadintis laimės kūdikiu. Net policininkai nemėgdavo čia lankytis, o kai reikėdavo važiuodavo tik su staugančiomis sirenomis, nes tai buvo vienintelis patikimas būdas likti gyviems. Kita vertus avarijos šiame rajone įvykdavo statistiškai kelis kartus rečiau nei bet kuriame kitame. Vietinis kontingentas pažinojo vieni kitus ir tai padėjo jiems išgyventi. Aišku, nubraukti šonai buvo kasdienybė, tačiau dėl tokių menkniekių niekas nesukdavo galvos, svarbiausia greitis.

Prie sandėlio pažymėto numeriu A147 stovėjo vienišas policijos mikroautobusas. Milininis stipriai numynė stabdžius (saugos diržas įsirėžė į Alfo krūtinę) ir sustojo greta. Policininkas atidavė pagarbą detektyvams ir įsijungęs sirenas nurūko į nuovadą.
Blankas pasibaisėjęs naujojo kolegos vairavimo stiliumi visą kelią tylėjo ir dabar lėtai išlipo iš automobilio bandydamas atsigauti. Kelionėje automobilis sudarė net dešimt pavojingų situacijų ir tai dar prieš išvažiuojant į sandėlių rajoną. Patekęs čia detektyvas dar labiau padidino greitį, aplenkė du vilkikus ir užsuko tiesiai trečiam prieš nosį. Tačiau priešingai nei mieste, čia niekas tokiu elgesiu nepasipiktino, nei pypino, nei keikė, nei rodė gestus rankomis.
Milininis įžengė į sandėlį. Vidury paliktas platus kelias, kad vilkikai lengvai galėtų įvažiuoti į vidų, šonuose iš abiejų pusių keturiais aukštais sukrauti konteineriai. Sandėlio vidury, ant dėžės, vilkintis mėlyną murziną kombinezoną ir tokios pačios kepurę, nuleidęs galvą sėdėjo sandėlio savininkas. Išgirdęs žingsnius žmogus pasitaisė kepurę ir nustebęs pasakė:
– Džo?
– Smaugikas Mūnis? – nemažiau nustebęs atrodė ir detektyvas.
Vyrai susitiko pusiaukelėje ir apsikabino. Tuo tarpu sandelyje pasirodė Alfas:
– Detektyve Milinini, jūs pažįstate pilietį Raišydą Timbolį?
– Raišydą? Taip, žinoma, mes seni pažįstami, – atsakė Milininis.
– Galima sakyti, jog mes su detektyvu vaikystės draugai, – pritarė sandėlio savininkas. – Augini savo pamainą?
– Ne, aš nepamainomas. Čia detektyvas Alfas Blankas, galvojau parodysiu naujokui, kaip čia reikalai vyksta. Tai kas atsitiko?
– Pavogė iš manęs dešimt droidu, – atsiduso Raišydas. – Techniškai gal nevisai pavogė, jie tiesiog ėmė ir išėjo.
– Atsiprašau, o kas yra droidai? – įsiterpė Alfas.
Abu vyrai į jaunuolį pažvelgė liūdnais veidais.
– Ech, tas šiuolaikinis jaunimas, – sudejavo sandėlio savininkas.
– Na, taip… Aš tau sakau: auga beviltiška karta, – pritarė jam detektyvas. – Tiesiog degraduojanti visuomenė.
Raišydas po tokios pastabos išsišiepė ir ėmė dėstyti istoriją:
– Žmogus labai senai svajojo sukurti robotus panašius į save patį ir kai jam galiausiai pavyko, pavadino juos androidais.
Nesigilinant į politines peripetijas, kurių aš nesuprantu, prieš maždaug keturiasdešimt metų Tūkstančio Saulių Sąjungoje buvo uždrausta gaminti androidus. Fabrikų savininkai bandydami išsisukti iš padėties ėmė gaminti jų pakaitalus – droidus. Droidai neturėjo nei odos, nei plaukų, nenešiojo drabužių. Tai buvo metalinė žmogaus parodija. Visam droido tarnavimo laikotarpiui metale būdavo išspaudžiami drabužiai, šukuosenos, veido išraiškos. Turbūt nereikia sakyti, jog masinio palaikymo tokia idėja nesulaukė.
Taip pat netikėtai kaip draudimas atsirado, taip prieš dešimtmetį jis buvo panaikintas. Bet, androidas negali nutolti toliau kaip per tris šimtus metrų nuo savo šeimininko ir visada turi segėti aiškiai matoma ženkliuką, kad jis yra ne žmogus. Tai yra svarbu, nes robotai neturi jokių teisų, jie tik daiktai.
Panaikinus draudimą, droidai tapo egzotika. Tačiau labai įdomus faktas, jog droidams nėra taikomi tokie apribojimai kaip androidas, jie gali keliauti tiek toli nuo savo šeimininko, kiek tik nori.
– Ačiū, – padėkojo jaunuolis. – Leiskite pasiteirauti, kaip čia atsitiko, kad jūs turėjote net dešimt egzempliorių?
Raišydas dar plačiau nusišypsojo:
– Aš visuomet jaučiau silpnybę šiai sričiai. Droidų remontas yra mano hobis. Daugelis žmonių, tai žino, todėl vietoj to kad vežtų seną droidą į sąvartyną, jį atiduoda man. Jeigu sugenda prašo, kad aš sutaisyčiau. Tai labai įdomūs konstruktai. Pigiausias krovėjas kainuoja nuo penkių štukių, tai aš primečiau, jog droidai neturi stovėti, jie gali man pasitarnauti.
– Tai droidus naudojai vietoj krovėjų? – pasitikslino Milininis.
– Taip. Aišku, efektyvumo prasme vienas morfinis krovėjas galėtų pakeisti tris droidus, bet jis kainuoja kaip velnias. Ką aš dabar darysiu? Krovinius krauti tai reikia, o nėra kam…
– Kaip ir visi, samdysi nelegalus.
– Kad juos žaibas stačius nutrenktų tuos nelegalus. Ar žinai kas yra mano kroviniai? Procelenas, krikštolas, servizai… Už vieną sudaužytą dėžę, visa nelegalo giminė mokėtų iki mirties.
– Jeigu dabar droidai yra retenybė, – vėl įsiterpė Alfas. – Ar nebūtų prasmingiau juos parduoti turtingiems kolekcionieriams, nei darbinti sandėlyje?
– Iš meilės droidams ir noro juos kasdien matyti, niekada apie tai nepagalvojau, – atsakė Raišydas.
– Mes šiek tiek nukrypome į lankas, – priminė Milininis. – Pavogė dešimt droidų?
– Taip. Kaip jau sakiau, jie tiesiog ėmė ir išėjo. Policininkai paėmė visų video kamerų įrašus. Nuskanavo aplinką, bet labai abejoju ar ką nors ras.
– O kaip tu valdai savo droidus.
– Per centrinį kompiuterį, jame surašyti visi pakrovimo, iškrovimo tvarkaraščiai. Droidai įvykdo darbus, užklausia naujus ir taip nesustodami.
– Ar galima manyti, jog kažkas užgrobė tavo dažnį ir taip išsivedė droidus.
– Tai būtų labai logiška, tačiau droidų priėmimo diapazonas labai ribotas, tik šio sandėlio ribose.
– Gerai, pabandysiu gauti aplinkinių sandėlių filmavimo kamerų įrašus, gal koks nors įtartinas automobilis buvo sustojęs tuo laiku. Dar ką nors naudingo gali papasakoti?
– Tai kad rodos jau viską papasakojau.
– Gerai, mums laikas tuomet judėti, pažiūrėsim, ką ekspertizė nustatė. Pažadu surasti tavo droidus.
– Dėkui.
Pareigūnai priėjo prie automobilio, įsitikinęs, jog sandėlio šeimininkai negali jų išgirsti Alfas paklausė:
– Kodėl tu Raišydą pavadinai Smaugiku Mūniu?
– Jis pasmaugė androidą.
– Bet… juk… androido pasmaugti neįmanoma… jis nežmogus, negali uždusti…
Milininis velniškai išsišiepė:
– Jis nežinojo.

———————————
Klausimas skaitytojams:
Kas atsitiko droidams? Kam jų prireikė?