Tribūna

Kai užaugsiu būsiu rašytojas

install.exe (2 dalis) 0

by


2014-01-06

install.exe

Ankstesnes dalis galima rasti:
Pirma dalis

Prezidento kabinetas įrengtas taip, kad žmogus į jį patekęs pajustų savo menkumą. Nanukas Horavitinčius, ginkluotųjų pajėgų ministras kiekvieną kartą įžengęs į prezidento darbo kabinetą pasijausdavo nejaukiai. Jam visuomet kildavo klausimas: kaip prezidentas neišprotėja tokioje aplinkoje?

Ministras dabar ramiai, tačiau pakankamai greitu tempu, žingsniavo raudonu kilimu link prezidento stalo, kol pasieks tikslą, jis turės praeiti pro keturis didžiulius langus papuoštus masyviomis bordo spalvos užuolaidomis, pažvelgus į jas susidarė įspūdis, kad viena užuolaida sveria tiek pat kiek dramblys.
Prezidento kabinete baldų stovėjo nedaug: be jo asmeninio stalo, kuris vis dar buvo ąžuolinis, o ne skaitmeninis kaip visur, ir asmeninės kėdės, ant raudono kilimo tupėjo du odiniai krėslai svečiams. Tiesiai prezidentui už nugaros kabėjo pirmojo Tūkstančio Saulių Sąjungos prezidento paveikslas, irgi pieštas – ne skaitmeninis, šalia paveikslo stovėjo Sąjungos vėliava. Kairėje prezidento pusėje arba dešinėje žiūrint iš ministro pusės stovėjo nedidelė sekcija, kurioje garbingą vietą užėmė pirmoji Sąjungos konstitucija, pirmieji kodeksai ir daugybė kitų knygų, kurių niekas neskaitė, tačiau jos turėjo neįkainojamą vertę. Tos sekcijos turbūt paskutinius šimtą metų niekas nebuvo atidaręs. Tuo tarpu dešinėje pusėje stovinčios lygiai tokios pačios išvaizdos sekcijos turinį, kiekvienas prezidentas užpildydavo pagal save. Paskutinius devynerius metus joje kiekvienoje iš šešių lentynų stovėjo po skirtingą taurelių rinkinį gautą dovanų iš įvairių planetų valdovų. Taurelės tarsi valdovus apsupo įmantrius grafinus pilnus skirtingų spalvų gėrimų.
Pagaliau pasiekęs stalą Nanukas įsitaisė svečiui skirtoje kėdėje.
– Prezidente, – pasisveikino ministras.
– Ministre, – atsakė prezidentas nepakeldamas akių nuo dokumento, kurį tuo metu skaitė.
– Prezidente, – šį kartą jau piktai pasakė Nanukas. – Jūs jau antrą kartą šiais metais sumažinote mano ministerijos biudžetą. Taip negalima!
– Tikrai? – prezidentas pakėlė akis nuo skaitomų dokumentų, jis buvo pasiryžęs kautis. – Priminkite man, kokį karą mes dabar kariaujame?
– Šiuo metu jokio, tačiau…
– Teisingai, jokio! Paskutinis karas pasibaigė prieš 45 metus, sukilėliai buvo sutriuškinti ir jūs vis dar norite išlaikyti tokio pačio dydžio karinį laivyną kaip tuomet? Tai karinė ar demokratinė sąjunga?
– Kosmose daugybė neištirtų sektorių, niekada negali žinoti, kada sutiksime priešiškai mūsų atžvilgiu nusiteikusią rasę, mes turime būti pasiruošę bet kam!
– Jūs sakote, kad sutiksime kitas rases? Mes jas sutikome, penkias kitas rases ir sudarėme su jomis prekybos sąjungas. Niekas nenori kariauti! Dabar laivai skraido pasieniais, kam? Kad veltui švaistytų brangų kurą? Jūs nesugebate, net suknistų piratų sunaikinti!
– Mes neturime jurisdikcijos atlikti tyrimus Sąjungos viduje, kaip mes surasime tuos piratus?
– Ir neturėsite. Tyrimams atlikti sukurtos policijos pajėgos.
– Kai mūsų laivynas atvyksta į jų nurodytas vietas, piratų pėdsakai senai būna ataušę…
– Ir tai mano problema, nes… Arba tai bendradarbiavimo problema, kad policija per vėlai jums perduoda duomenis, arba jūsų laivai per lėti, bet kuriuo atveju, tai jūsų problema. Pats ją ir spręskite.
– Jeigu jau prakalbote apie lėtus laivus… Mes turime juos nuolatos tobulinti, vystyti, tačiau negalime to padaryti, jeigu nuolatos mažinamas biudžetas. Mūsų tyrimų padalinys ir mokslininkai negali gyventi iš oro.
– Jūs kalbate apie Oktagoną?
– Taip, šiuo metu mes kaip tik vykdome projektą naujam super ginklui ir didesnis finansavimas stipriai pagelbėtų greičiau pasiekti gerus rezultatus.
– Puiku, sveikinu jūsų darbą. Pateikite projekto pristatymą parlamentui, esu tikras, jog, jei projektas vertas dėmesio, jie pritars ir aš su mielu noru, jų pritarimą patvirtinsiu savo parašu, ko deja, negaliu pasakyti apie tokios didelės armijos, kaip yra dabar, išlaikymą.
– Bet prezidente… Visi projektai vykdomi Oktagone yra slapti. Naujasis mūsų ginklas galės suduoti mirtiną smūgį piratams. Pristatyti 500 žmonių, tai tas pats kaip parodyti per vakarines žinias, apie jį žinos visi. Aš neteigiu, jog kas nors iš parlamento narių turi ryšių su piratais, tačiau staigmenos elemento praradimas gali sumažinti efektyvumą!
– Jeigu būtume karo būsenoje, pritarčiau jums ir per daug neklausinėčiau. Tačiau išorės priešų mes neturime, o su vidaus priešais labai puikiai tvarkosi kitos institucijos. Mes negalime leisti pinigų abejotinos vertės slaptiems projektams. Tuos pinigus reikia skirti žmonėms, investuoti į kultūrą, švietimą…
– Prezidente.
– Ne. Jei parlamentas patvirtins, aš pagalvosiu.
Ministras nepatenkintas atsistojo ir pasistengė greičiau pasišalinti. Išeidamas dar pabandė iš visų jėgų trinktelėti durimis, tačiau durys buvo taip toli nuo stalo, kad šis veiksmas niekaip nepaveikė prezidento.
Prezidentas atsilošė savo kėdėje, nebuvo reikalo vaizduoti sunkiai dirbančio.
Užsidarius durims, iš po užuolaidos išlindo pagyvenęs žmogus, kokių dviejų šimtų metų amžiaus, baltais lyg žydinčios sakuros plaukais, tamsiai pilku kostiumu. Jei atsitiktinių žmonių paprašytumėte apibūdinti jo veidą, tai geriausia ką jie galėtų pasakyti – toks kaip visų, normalus, neįsimenantis. Vyras iš kišenės išsitraukė pistoletą ir nužingsniavo prezidento link.

—————————————————————-
Klausimas skaitytojams:
Kas, kodėl ir ko tikisi iš prezidento su ginklu rankoje?