Tribūna

Kai užaugsiu būsiu rašytojas

Stiklinės akys (2 dalis) 0

by


Pirmąją Stiklinių akių dalį galima rasti čia

Apsilankymas pas brangenybių vertintojus nieko naudingo nedavė. Abu labai greitai atskyrė padirbus nuo tikrų, o jų įvertinimas skyrėsi tik viena krona. Atsižvelgiant į tai kokiomis sumomis buvo įvertinti tikrieji brangakmeniai, pasijaučiau paskutiniu mulkiu, kad juos laikiau stalčiuje, kurį gali atidaryti bet kas, o ne seife su šimtu spynų. Matyt, Ruomūšis buvo teisus: aš noriu, kad šita byla būtų sudėtinga, bet jinai tokia nėra.
– Tu sakei, jog deimantai netikri – Medveikis, kažkodėl buvo labai nepatenkintas.
– Jeigu aš būčiau žinojęs jų vertę, ar tikrai būčiau laikęs stalčiuje, kurį gali atidaryti bet kas?
– Bet jeigu tu nešei vertinti, tai turėjai numanyti, kad jie bus tikri…
– Na, bent jau dabar žinau kodėl ant manęs dantį griežia Kostanelis…
– Tas Kostanelis?! Senasis mafijozas?
Read more

Stiklinės akys (1 dalis) 3

by


Tai buvo laikai, kai visi dėvėjo skrybėles.

 

Rytas. Neankstyvas, visi kas turėjo sėdėti darbe – ten jau sėdėjo. Kaip ir priklauso tokiam metui miestiečių buvo nedaug, visi jie pasipuošę skrybėlėmis ir lietpalčiais. Pilkais, nes šį sezoną madinga būtent tokia spalva. Kiekvienas jų traukė savais keliais nepastebėdamas nieko aplinkui. Tai normalu. Automobilių irgi riedėjo ne per daugiausiai. Praėjus rytiniam pikui, visi dabar ruošėsi išgriūti į gatves pietinio piko metu.
Atplaukė šaltesnis gūsis, pasitaisiau skrybėlę, pasistačiau lietpalčio apykaklę. Panašiai reagavo visi aplinkiniai: susikūprindami ir sulįsdami į savo lietpalčius. Nekenčiu rudens. Nors geriau pagalvojus aš nekenčiu visų sezonų. Devinta Gelmė bjauri vieta gyventi bet kada, bet tai mano namai. Mano miestas.

Read more