Tribūna

Kai užaugsiu būsiu rašytojas

Varnėnų pieva 3

by


2013-03-11

MindFuck

Karšta. Žemė išdžiuvusi ir sutrūkinėjusi nuo drėgmės trūkumo. Plyšiai nėra labai platūs, vos kelių centimetrų, tačiau kai kurių gylis gali siekti net gi daugiau nei metrą. Atsirėmęs į sudžiūvusį medį sėdi vyriškis. Jo uniforma suplyšusi, pro skyles kelnėse matosi kruvinos žaizdos, veidas ištinęs, geltoni plaukai susimaišę su purvu sulipę. Šalia vyro guli moteris, jos drabužiai atrodo taip pat blogai, jos veidas ištinęs ir pamėlęs. Jinai nebekvėpuoja. Jos akys užmerktos, tačiau veide sustingusi šypsena.
Medyje tupi trys grifai ištiesę savo ilgus kaklus. Jie žino, jog moteris nebegyva ir norėtų nusileisti, tačiau vyras juos nubaido. Kol kas.

Kareivis bando susukti cigaretę, tačiau jam nesiseka. Pirštai neklauso, tabakas krenta iš rankų. Praradęs viltį vyras numeta tabaką į šalį. Atlošia galvą į medį ir savo bereikšmį žvilgsnį nukreipia į vos už keliasdešimties metrų stovintį apleistą daugiaaukštį namą.
Iš už kalvos pasirodo kareivis. Jis eina atstatęs automatą į priekį.
– Viskas gerai, aš dar kol kas nepraradau nuovokos, – sušunka sėdintis po medžiu.
Atėjusysis išsitraukia raciją:
– Objektas rastas. Užsikrėtęs, – tai pasakęs jis įsideda raciją ir prieina arčiau.
– Čia tu Sidai? Tikėjausi, kad ateisi.
Sidas mosteli ginklu į moterį.
– Elfė nebegyva.
Abu kelias akimirkas tyliai tyrinėja vienas kitą. Sidas pirmasis neišlaiko žvilgsnių dvikovos išsitraukia cigaretę ir užsirūko.
– Sidai, duok ir man dūmą.
Atėjusysis išsitraukia dar viena cigaretę pridega ir įdeda sėdinčiajam į burną, atsisėda priešais jį. Abu patraukia po vieną dūmą.
– Kodėl? – paklausia Sidas.
– Patikėsi ar ne, bet kažkada aš čia gyvenau. Va tame name tiesiai tau už nugaros.
– Deima, kodėl?
– Matai trečiame aukšte vienintelį neišdaužtą stiklą? Ten buvo mano kambarys.
– Kodėl tu taip pasielgei?
– Čia buvo didžiulė žalia pieva, kurioje nuolatos atskrisdavo varnėnai.
– Kodėl tu pabėgai iš bazės?
– Aš rytais eidavau pavedžioti šuniuką. Jis išbėgdavo ir vaikydavo juos. Jie pakildavo iš pievos ir sutūpdavo medyje laukdami, kol mes baigsim pasivaikščiojimą.
– Tik bazėje mes galime užtikrinti švarų filtruotą orą ir vandenį.
– Žinai, aš to nekęsdavau. Nekęsdavau keltis anksti, kai reikėdavo pavedžioti šuniuką.
– Tik bazėje mes gaunam sidabrinėje folijoje įpakuotą vakuume maistą.
– Tačiau dabar… Tai turbūt maloniausias mano atsiminimas…
– Tik bazėje mes galime gauti valandinę juoko dozę.
– Su ja susipažinom bare.
– Tik bazėje mes galime gyventi viename koridoriuje su tokio paties kaip mūsų intelektas ir pomėgiai žmonėmis.
– Kai supratau, kad…
– Tik bazėje kompiuteris gali nuolatos stebėti tavo sveikatą ir pagydyti kol tu miegi.
– Tuomet norėjau jai parodyti šitą vietą… Žalią pievą pilną varnėnų…
– Tik bazėje mes žinome koks metų laikas, nes pavasarį būna sienos geltonos, vasara – žalios, rudenį – rudos, žiemą – baltos.
– Tuomet mes nusprendėme ateiti čia…
– Tik bazėje tu niekada nepasiklysi, nes ant baltų grindų visuomet užsidegs rodyklės su tau reikalinga eiti kryptimi.
– Paskutinius kilometrus ji net negalėjo eiti, aš ją turėjau nešti…
– Tik bazėje tu niekada nesusižeisi, nes tave griūnantį pagaus grindys ir švelniai nuleis
– Bet jai patiko.
Įsivyravo kapų tyla.
– Žinai, šita cigaretė – laimingiausia akimirka mano gyvenime, – nutraukė tylą Deima. Jis sukaupė paskutines jėgas išsitraukė savo pistoletą, apžiojo vamzdį ir spustelėjo gaiduką.
Sidas krūptelėjo nuo šūvio, po to dar kelias minutes sėdėjo bukai žiūrėdamas į medį ir rūkydamas cigaretės filtrą. Kai pagaliau atsikvošėjo, lėtai atsistojo, išsitraukė raciją:
– Objektas neutralizuotas. Atsiųskit valytoju komandą.
Apsisuko ir nužingsniavo bazės link.
„Prie mano namų irgi buvo žalia pieva“ – pagalvojo Sidas ir paspyrė įsivaizduojamą kamuolį. – „vasara mes joje žaisdavome futbolą. O žiemą griūdavome į sniegą ir darydavome angelus“
Vyras atsigulė ant žemės, užsimerkė ir pradėjo maskatuoti rankomis keldamas dulkes. Tačiau vaizduotėje jis buvo dešimties metų berniukas gulintis sniego lauke kuriantis savo angelą…
„Tai geriausia mano gyvenimo akimirka“ – pagalvojo jis.

2010-07-09

———————————————————————————————————————————————

Autoriaus komentaras.

Originalus apsakymas buvo parašytas vieno žmogaus kaip komiksų projekto dalis. Originaliame apsakyme du žmonės post-apokaliptiniame pasaulyje guli po medžiu laukdami neišvengiamos mirties (?) ir stebi varnėnus pievoje. Mano nuomone išpildymas buvo prastas, todėl perrašiau. Iš originalaus apsakymo liko pavadinimas ir veiksmo vieta. Kadangi, autorius sutikimo perrašyti jo kūrinį nedavė, tai iki šiol niekam nerodžiau.


Comments

  1. Įdomu būtų originalą pamatyti, palyginimui 🙂

    Kaip impresija – visai smagus, bet man norėtųsi daugiau apimties, bent kelių sakinių apie tai, kodėl pasaulis yra toks koks yra ir panašiai. Ypač pirmos pastraipos detalumas suteikia tokį detalių poreikį…

  2. […] Pagal http://www.rasyk.lt/kuriniai/180691.html ir http://nepo.tribuna.lt/?p=23 […]

  3. […] parašyti panašų kūrinį į Varnėnų pieva: trumpą, SF, su užsukta […]